Ruoškitės, mielieji, nes apie šią knygą išgirsite kiek kitokią nuomonę. Beje, filmas man labai patiko, pamenu, su drauge sugulusios žiūrėjome, paskui verkėm, paskui apie jį dar kelias savaites kalbėjomės. O štai knyga. Knyga… tokia toksiškų santykių biblija. Arba aš kažko nesupratau.
Visiškai pasiutęs ir pašėlęs baikeris Stefanas, visų vadinamas Stepu lenktyniauja motociklais. Veliasi į visas įmanomas nesąmones. Ir staiga įvyksta tai – Stepas susipažįsta su Babi. O Babi yra turtingų tėvelių dukrelė, kuriai iš gero gyvenimo ir dėl paaugliškų hormonų siautulio irgi prisireikia pamaištauti. Tad jie įsimyli vienas kitą.
Pradėsiu gal nuo to, kad savo paauglei dukrai šios knygos neduočiau. Skambu kaip davatka? Tebūnie. Bet nieko gražaus ir pamokančio, deja, aš čia neradau. Ir meilės įstorija neįkvėpė, nes taip negerbti moters ar merginos, kaip kad negerbė Stepas dar reikia sugebėti. Pažadėjau – nedarau. Ir tai ne vieną ir ne du kartus. Nepatiko smulkmena, žvilgsnis – einu muštis. Mergina nenori pergulėti – suoksiu tol, kol užsimanys. O kur dar manipuliacija. Pačiai gyvenime yra tekę stovėti balkone, kai žmogus grasino šokti, nes širdį skaudėjo, suprantu, kaip tai yra negerai. Ir panašu, kad dažnai iš to išaugama. Įvardijau tik kelis dalykus, dėl kurių man visos knygos metu virė kraujas.
Viena vertus, mano paburbėjimas toks… į vienus vartus, tačiau suprantu ir kitą romantikos ir pirmosios meilės pusę. Rožinių akinių fazę, kai viskas idealu. Partneris atrodo pasakiškas ir be jokių trūkumų, nors daro absoliučias nesąmones. O kur dar tai, kad paaugliams retai kada pakanka adekvatumo. Čia Stepas buvo tas tikras “blogiukas” – tas vaikinas, kuris neva turėtų patikti daugeliui merginų. Bet kad ir kaip mane erzintų tobuli geriečiai, čia net ir man pasirodė per daug. Tiesiog erelis. Kitaip negaliu įvardinti. Ir pyktis ima pagalvojus, kaip man patiko filmas, ir kaip lygiai taip pat stipriai nuvylė knyga.
O dabar ne apie siužetą. Pilstymas iš tuščio į kiaurą. Šioje knygoje – beveik 500 puslapių. Penki šimtai. Galėjo kokių pirmų 250 nė nebūti. Nebūtume nieko pasigedę, nes juose buvo aprašomi absoliučiai neįdomūs ir niekam nerūpintys veikėjai, apie kuriuos vėliau beveik nieko nebegirdime.
Bet autorius vis tiek pasiekė savo – mane supykdė, įsiutino. Tik galėjo tą padaryti ir be to nereikalingo grafomanijos priepuolio.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!
