Tėvai gali duoti per daug, o gali per mažai. Bet vis tiek liksime nepatenkinti. Mums klius, jei tėvai daugiau meilės rodys vienas kitam, nei vaikams, bet lygiai taip pat jausime nuoskaudą ir dėl to, jei tėvai bus tik vardan mūsų, o patys vienas kito nemylės. Toks jausmas, kad niekas niekada neatras to aukso viduriuko, kai visi patenkinti. Tuo ir žavi ši knyga – be dramos ir pompastikos autorė mums piešia įtikinantį ir kartais chaotišką vienos šeimos gyvenimą. Nuo pradžios, kai šeima susikūrė, iki tokių situacijų, kai šeimos nariams reikėjo pagalbos. Ir kai vieni kitus skaudino. Nes taip būna ir gyvenime, ne tik romanuose. Mes visi esame tik žmonės ir kartais klystame. O labai dažnai netyčia pasirenkame artimuosius, kurie tampa mūsų bokso kriaušėmis, tačiau vis tiek mūsų nepalieka. Nors ir daužome juos vėl ir vėl.
Šiek tiek bijojau šios knygos. Gąsdino apimtis, o ir labai seniai nebuvau skaičiusi romano, kuriame būtų taip viskas pinta supinta ir perpinta. Ir knygos pradžioje mane tai glumino, nes istoriją pasakojo tiek Merilina, tiek Deividas, tiek ir visos keturios jų dukterys. Arba bent jau gavome į viską pažvelgti iš jų visų perspektyvų. Akimirkai buvau taip sutrikusi, kad net pykau ant autorės, kam čia taip mandrai rašyti, kai būtų galima paprasčiau. Tačiau vėliau viskas buvo aišku. Rašytoja norėjo, kad skaitytojas pamiltų kiekvieną veikėją. Kiekvieną iš jų. Ir nepaliko šansų tai meilei neatsirasti.
Romano centre – mama – Merilina. Jauna moteris susipažįsta su Deividu ir daug paaukoja vardan šeimos. Pora susilaukia keturių dukterų, kurios tarsi negalėtų būti skirtingesnės. Kiekviena su savo problemomis – Vendė geria ir vedasi į namus vyrus, nes dar vis bando atsigauti po savo vyro mirties, Violeta gyvena tarsi tobulą, sustyguotą gyvenimą, augina vaikus. Trečioji sesuo Liza laukiasi vaiko, tačiau nėra tikra, ar galės jį auginti su vyru, su kuriuo kuria santykius. O štai pagrandukė Greisė apsimelavusi iki ausų gyvena kitame šalies gale ir su kiekviena diena klimpsta vis giliau. O tada į jų tobulai netobulus gyvenimus įgriūna vienos iš seserų prieš penkiolika metų pagimdytas sūnus Džona.
Šiek tiek bijojau šios knygos. Gąsdino apimtis, o ir labai seniai nebuvau skaičiusi romano, kuriame būtų taip viskas pinta supinta ir perpinta. Ir knygos pradžioje mane tai glumino, nes istoriją pasakojo tiek Merilina, tiek Deividas, tiek ir visos keturios jų dukterys. Arba bent jau gavome į viską pažvelgti iš jų visų perspektyvų. Akimirkai buvau taip sutrikusi, kad net pykau ant autorės, kam čia taip mandrai rašyti, kai būtų galima paprasčiau. Tačiau vėliau viskas buvo aišku. Rašytoja norėjo, kad skaitytojas pamiltų kiekvieną veikėją. Kiekvieną iš jų. Ir nepaliko šansų tai meilei neatsirasti.
Romano centre – mama – Merilina. Jauna moteris susipažįsta su Deividu ir daug paaukoja vardan šeimos. Pora susilaukia keturių dukterų, kurios tarsi negalėtų būti skirtingesnės. Kiekviena su savo problemomis – Vendė geria ir vedasi į namus vyrus, nes dar vis bando atsigauti po savo vyro mirties, Violeta gyvena tarsi tobulą, sustyguotą gyvenimą, augina vaikus. Trečioji sesuo Liza laukiasi vaiko, tačiau nėra tikra, ar galės jį auginti su vyru, su kuriuo kuria santykius. O štai pagrandukė Greisė apsimelavusi iki ausų gyvena kitame šalies gale ir su kiekviena diena klimpsta vis giliau. O tada į jų tobulai netobulus gyvenimus įgriūna vienos iš seserų prieš penkiolika metų pagimdytas sūnus Džona.
Viskas ima vartytis tarsi amerikietiškųjų kalnelių vagonėlis.
Šis klausimas buvo ne kartą paliestas šiame romane, ir aš atsakymo vis tiek neradau. Kodėl tiek daug? Kodėl net keturios dukterys, keturi vaikai, kai tu esi pervargusi ir viską darai viena? Ir kai vyras tą supranta, tačiau vis tiek gimdai dar. Kodėl? Nekritikuoju, tačiau keliu tokį gal net labiau retorinį klausimą. Kodėl protinga moteris save stato į tokią sudėtingą situaciją? Juk vyras neverčia. Religija ne prie ko, o Merilina vis tiek renkasi į namus ir širdis įsileisti net keturias dukras. Kartais skundžiasi, kartais guodžiasi. Namuose chaosas. Tik klausimas – kodėl? Iš meilės? Kas iš meilės, kai gyveni spaudžiamas prie žemės kaltės jausmo, nes žmona viską paaukojo dėl vyro ir keturių visiškai skirtingų dukrų?
Ir vis tik mane žavėjo tas dukrų išskirtinumas. Jų netobulumas. Klaidos, net tos pačios klaidos turėjo savo žavesio, nes kai kurie niuansai buvo nepaprastai man artimi. Tas jausmas, kai nuvili tėvus, kurie turi ar turėjo tau daug ir aukštų lūkesčių. Ir negali nieko padaryti, nes arba esi nelaiminga, o tėvai patenkinti, arba jie nusivilia, bet tu išlipi iš emocijų duobės ir pagaliau įkvėpi šviežio oro gurkšnį.
Aš įsimylėjau šią šeimą ties knygos viduriu. Aš nuoširdžiai ėmiau dėl jų visų jaudintis. Aš norėjau ir linkėjau jiems ramybės ir gėrio taip, kaip linkiu ir trokštu savo artimiausiems ir mylimiausiems žmonėms. Ir aš prabėgu paviršiumi, nes šioje knygoje tiek daug visko. Tiek daug, kad galva sproginėja pagalvojus apie kiekvieną iš veikėjų ir jų patirtis. Ši knyga yra ir smagi – be galo daug vietų, kur susijuokiau balsu; ir kartais tragiška, sudėtinga, kai supranti, kad dažnai prisidengdama veikėjų lengvabūdiškumu autorė analizuoja tikrai sudėtingas ir svarbias temas. Į siužetą įtraukia įvykius, kuriems įvykus, ne kiekviena santuoka liktų, o griūtų tarsi kortų namelis. Tačiau viskas pasirodė logiška, išpildyta ir sklandu. O kur dar knygos vertimas ir dialogai, kurie buvo fantastiška skaitymo patirtis vertėjos dėka, kai jei kažkas siunčia eiti šikti, tai taip ir paašyta, o ne nuglostyta, kad patenkintų neadekvačias komisijas ar davatkas. Ne pirmas kartas, kai šios vertėjos darbas dešimt kartų pagerina knygos įspūdį ir pakelia kokybės kartelę.
Nuostabi knyga. Verta visų 640 puslapių. Visos kelionės ir visų jos vingių, kelių, klystkelių ir akligatvių. Perskaičiusi ją tik dar labiau įsitikinau, kokia esu dėkinga, kad turiu savo nuostabią šeimą šalia. O suvis labiausiai, nerealią sesę. Myliu labai labai.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!
