Ar dažnai pasitaiko, kad netyčia sutinkame žmogų ir pametame dėl jo galvą? Po vieno pokalbio, vieno pasisėdėjimo. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad kartais tam užtenka ir vieno žvilgsnio. Kai tiesiog žinai, kai pajauti, kad čia tavo žmogus, ir jog bent kažkurį laiką jo nepaleisi. Aciman būtent apie tai ir rašo. Apie jausmą. Apie buvimą, ryšį. Ir rašo labai subtiliai, tačiau kartu su polekiu, su vėjeliu. Autorius kapstosi po pačius jautriausius sluoksnius, narsto tas sielos kerteles, į kurias mes patys kartais bijome ir pažvelgti. Jis nebijo pasakyti ir parodyti, kad tu tebegali kažką jausti žmogui, kurį mylėjai prieš dešimtmetį. Ir kad tai yra normalu, nes klišinė frazė, kad širdžiai neįsakysi, šiam romanui itin tinka.
Kuomet pirmoji dalis buvo apie Elijo ir Oliverio ryšį, o istoriją užtvirtino nuostabi tėvo prakalba, tai „Surask mane“ yra iš dalies apie tėvą, iš dalies apie Elijo ir Oliverio ryšį. O šiaip jau tiesiog apie žmogiškumą, emocijas, meilę. Knyga vėl kelia klausimus ir neleidžia ramiai užmigti, kol neužverti paskutinio puslapio. Samuelis – Elijo tėvas – traukinyje susipažįsta su jauna moterimi ir tarp jų greit užsimezga ryšys. Įdomių pokalbių dėka atsiskleidžia autoriaus gebėjimas nuostabiai piešti žmonių portretus ir jų jausmų žemėlapius.
Šios abi knygos man primena Linklaterio filmus. Ten irgi pora susipažįsta traukinyje ir elgiasi spontaniškai. Ir atrodytų, retai taip būna gyvenime. Nedažnas sugeba užkalbinti nepažįstamąjį. Ir dar užmegzti su juo tvirtą ir glaudų ryšį. Kol tai nenutinka pačiai. Kol lygiai taip pat nesutinki žmogaus tokiomis aplinkybėmis, kuriomis neplanavai megzti ryšių, nes ne toks buvo pradinis tikslas.
„Likimas nudumia į priekį, grįžta atgal, raižo skersai išilgai ir visiškai nekvaršina galvos dėl to, kaip regime jo užmačias pasitelkdami savo patirtis ir varganas įžvalgas apie tai, kas bus po to.“
Gal jei šis romanas nepaliestų manęs taip asmeniškai. Jei čia nebūtų panašių situacijų, kuriose pati buvau, kurias patyriau, gal į knygą žiūrėčiau visai kitaip. Gal tai tebūtų eilinis meilės istorijų rinkinys, įvilktas į nuostabų rūbą. Tačiau man suvirpino širdį. Priminė žmogų, pokalbius, juoką ir emocijas. Aciman kerta į paširdžius, ir labai stipriai. Dievinu, kai knygos suteikia tiek daug. Kai priverčia klaidžioti ne tik siužetu, bet ir savo paties gyvenimo užkaboriais.
„Ieškok manęs, surask mane.“
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!
