Esu ir visada buvau iš tų emocionaliųjų skaitytojų. Jei knygoje rasiu daug savęs, tikėtina, vertinimas bus daug aukštesnis. Jei minimi dalykai bus pažįstami, kunkuliuosiu plačiau ir garsiau. O kas nutinka, kai taip neįvyksta? Kai didi tema, svarbi tema nepalieka nieko viduje ir knyga tarsi praplaukia tik mano emocijų ir minčių paviršiumi be kažkokio gilesnio panėrimo? Ir prisipažinsiu, kuo daugiau skaitau, tuo dažniau taip nutinka. Ir taip visada yra gyvenime. Pradėjus domėtis kvepalais pradžioje visi atrodo geri, kvapai tenkina ar net „rauna stogą”. O tik pradėjus domėtis natomis, tai, kaip jos viena kitą perdengia, su laiku pradedi viską uosti lėčiau ir dėmesingiau. Vos užsipurškus galbūt nesuki galvos, nes žinai, kad teks palaukti tas kelias valandas, kol atsiskleis mėgstamiausia, laukiamiausia širdies nata, dėl kurios kvepalus ir turi.
Taigi, Vanesa. Jauna mergina, kuri įklimpsta. Yra įklampinama. Paneria per giliai ir per daug pavojingai į savo gerokai vyresnio mokytojo pinkles. Itin melancholiška paauglė ima su juo miegoti. Mokytoju, kuris palaiko. Kuris įžvelgia jos talentą, jos mūzas, mato jos gebėjimą rašyti, kurti. Mato tai ir sako jai tai, ką Vanesa nori apie save girdėti. Ir tuo pat metu knyga mus perkelia laiku, kai ponas Streinas - skandalų sūkuryje jau praėjus visiems 17 metų nuo jos paauglystėje vykusio, pavadinkime, romano. Susiklosčiusios aplinkybės Vanesai leidžia prabilti. Pasakyti savo tiesą. Tik ar Vanesa nori tą daryti, ir jei ne, kodėl?
Kalbėdama apie šį romaną niekaip negaliu neatsigęžti ir į Nabokovą. Ir daugelis skaitę šią knygą tikrai pritars, kad Russell parašė modernesnę jos versiją. Kuomet žmonės jau yra laisvesni. Kuomet visuomenė į tokius atvejus reaguoja kitaip. Tikėjausi, kad bus teisinamas mokytojas. Tikėjausi, kad bus meilė, jausmai. O kažkodėl to nepajutau. Visos knygos metu mane supo manipuliacijos, saldus bandymas įkalbėti ir labai stipri, kartais gąsdinanti ir gluminanti įtaiga, kuomet kažką padarius kone imi galvoti, kad pati viską ir pradėjai.
Ir žinoma, Vanesa ir jos tiesa. Viena vertus, nesuprantu, kodėl buvo vienaip, o ne kitaip. Protas nesuvokė ir tėvų bei to, kokie nepastabūs ir nedėmesingi jie buvo. Nesu mama, bet kaip dukra tegaliu mamai dėkoti už pamokas ir atvirus pokalbius, dėl ko niekada gyvenime net neturėjau galimybės atsidurti panašioje situacijoje.
Galėčiau sakyti, kad tai siaubinga istorija. Kad tai knyga apie pedofilą, kad tai žiaurus „Lolitos” perkėlimas į šiuos laikus. Tačiau tai tėra paviršius, prabėgimas apgraibomis. O to šiai knygai negana, norisi tokiomis temomis diskutuoti, kalbėtis. Nes tik perskaityti ir paleisti tokią istoriją nepakanka. Bet čia - tik mano nuomonė.
Suprantu, kodėl autorė pasirinko vienus, o ne kitus sprendimus, nesvarbu, kad manęs jie netenkino. Tame ir yra kūrybos žavesys, jog kurdamas tą darai pagal savo taisykles. Bet kokiu atveju, knyga reikalinga. Įdomi, pagauli. Bet man asmeniškai norėjosi daugiau gylio, ir kiek mažiau to prašokavimo paviršiumi.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!
