Polis yra keistas žmogus. Tą supras ir skaitytojas, ir lygiai taip pat apie jį pagalvotų ir bet kuris jį sutikęs žmogus. Polis dirba daugiabučio prižiūrėtoju. O jis myli namą ir rūpinasi juo, lyg savo vaiku. Polis taip pat pasirūpina ir namo gyventojais. Kol gyvi, jiems padeda, tačiau nepalieka jų ir po mirties. Toks namo sargas, ūkvedys, psichologas ir viskas viename. O tada skaitome kaip Polis jau kalėjime. Neaišku už ką, tik suprantame, kad žmogus - tarsi sužeistas žvėris. Truputį pavojingas sau ir kitiems. Skaitome apie jo gyvenimą iki kalėjimo, skaitome pokalbius su kameros draugu.
Tas jausmas, kai tėvas pastorius, o štai mama kino teatre stengiasi parodyti visus įmanomus filmus, tuo metu esančius ant bangos. Tame tarpe ir labai, labai netinkamus pastoriaus žmonai filmus. Tas jausmas, kai tu esi kameroje su dideliu ir baugiu vyru, kuris iš pažiūros išgąsdintų bet ką, o paaiškėja, kad tas vyras turi neadekvačių ir logiškai nepaaiškinamų fobijų. Bet fobijos niekad nebūna logiškos…
Knygos apimtis nedidelė, ir kaip ir dažniausiai būna, tos mažiausios daugiausiai savyje ir talpina. Jaučiu silpnybę prancūzų autoriams. Gal ne visada suprantu, ką jie nori pasakyti ar kokią žinutę bando ištransliuoti, tačiau tai netrukdo mėgautis tekstu. Žinau, skamba keistai, bet dažnai nutinka taip, kad knygos idėja ir pagrindinė mintis pasiekia jau po kurio laiko. Kai viskas galvoje susiguli, kai susideda visi taškai ant i.
Knyga graži. Jautri. Vietomis tikrai taiklūs pastebėjimai, ta nuolatinė teisybės ir neteisybės kova, žmonių principai. Viskas čia yra, skaitant tikrai sukelia norą piktintis. Tačiau tuo pat metu ir vėl man čia visko per daug. Jei būtų tiek sudėta didesnės apimties knygoje, net nepajausčiau, o čia daug veikėjų, nemažai nutikimų.
Ir pavadinimas. Koks nuostabus pavadinimas. Nemėgstu didaktinių poteksčių, tačiau šioji itin reikalinga šiandien. Jog suprastum, kad ne viskas turi būti taip, kaip tu nori ar esi įpratęs. Kad jei vienas žmogus elgiasi vienaip, tau nebūtina taip elgtis ir priešingai. Ir vėl viskas susiveda į tą patį - jei tavęs tai neliečia - tai ne tavo reikalas. Kartais pagalvoju, kad kai kuriose gyvenimo situacijose pati mielai būčiau tą žinojus. Bet, deja, geriausias pamokas išmokstame tik per savo klaidas.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!
