Džo ir Betė auga šeštojo dešimtmečio Detroite. Jų mama - išsičiustijusi namų šeiminkė, kuri mergaites mato kaip etiketo pavyzdžius; jas auklėja taip, kad svarbiau yra, kaip jos atrodo ir elgiasi, nei kokie yra žmonės ir ko siekia gyvenime. Šis romanas mus veda per ištisus dešimtmečius ir dviejų mergaičių, vėliau moterų gyvenimus. Čia daug kalbama apie jų patirtis, santykį su aplinka, santykį su savimi, įvairius mūsų visuomenę formavusius įvykius ir reiškinius. Bet visų svarbiausia, apie seserų ryšį.
Užbėgsiu už akių ir padarysiu tai, ko įprastai beveik niekad nedarau - pasakysiu, kad knyga tikrai patiko. Kiek ištęsta, galėtų būti mažiau puslapių, tačiau bendras įspūdis likęs tikrai geras. Pasakojama iš abiejų seserų perspektyvos, o tai itin įdomu, kai jos pasakoja apie panašius dalykus arba netgi tuos pačius įvykius. Mano mama pasakytų, kad ši knyga tokia… tikra, kaip ir gyvenime būna, ir negalėčiau nepritarti. Čia yra visko - ir neteisybės, ir meilės, ir barnių su tėvais, ir savęs paieškų, ir kovos prieš sistemą. Mane žavėjo autorės gebėjimas į siužetą įpinti ir šiandien svarbius dalykus, tokius kaip kova už žmogaus teises, kova prieš rasismą. Bendrai tariant - tai knyga, kurioje ieškoma tiesos, gėrio, lygybės ir vienodų taisyklių visiems, nepriklausomai nuo odos spalvos, orientacijos, lyties ar kitų dalykų, kurie nesumenkina nei žmogaus asmenybės, nei jo turimų įgūdžių ar sukauptų patirčių.
Ir būtent šie dalykai man kaitino kraują. Ne todėl, kad reikėjo kovoti, ne dėl to, kad žmonės kankinosi. Po perkūnais… o todėl, kad šioje srityje mažai kas pasikeitė per tas kelias dešimtis metų. Mes dar vis kovojame už žmogaus teises; mums dar vis kyla klausimai ar kitiems priklauso tiek pat, kiek mes patys jau turime, tačiau kažkodėl atsiranda rėkiančių, kad jie neva, nori daugiau. Ir mane tai skaudina, aklas, tamsus, užsispyrusių žmonių požiūris, kai nematai nieko daugiau be savęs. Ypač situacijose, kai tau tai nedaro jokios įtakos, bet būtinai nueisi papilti srutų į delfių ar feisbukų komentarus. O tada ant nuotraukos užsidėsi rėmelį už kažkurią iš savo pasirinktų „lygybių”.
Tai ši knyga yra apie tai. Apie amžiną, nesibaigiančią kovą, kai tu nenori daugiau. Nenori, ir net supranti, kad neturi teisės reikalauti daugiau, nes kas tu toks? Bet norėti tiek pat, kiek turi kiti? Kuo tai yra blogai?
Imdama į rankas tikrai nesitikėjau tokios knygos. Maniau, bus dar viena knyga apie šeimą, apie mamą, tėvą, tą tradicinę konstrukciją ir apie tai, kaip didžiausia problema yra elementarus nesusikalbėjimas. Buvo ir to, neslėpsiu, tačiau mano subjektyvia nuomone, šis romanas talpina gerokai daugiau, nei galima pamanyti iš pirmo žvilgsnio. Daug problemų, nemažai visuomenės skaudulių ir tas atspindys, į kurį ne kiekvienas įsdrįsta pasižiūrėti ir pasitikrinti save klausimu: ar aš vis dar esu žmogus?
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!
