Paskutinioji dalis, bet net negaila, kad pasakojimas baigiasi, įspūdžiai galvoje ir širdyje liks ilgam.
Prieš kelionę labai ilgą laiką svarsčiau ko aš noriu - kad prie kažkurio iš ežerų, žinojau. Tačiau taip pat jau buvau susidūrusi su traukiniais Italijoje ir mano optimizmas kiek suzmeko planuojant ir dėliojant taškus. Pats pirmas į galvą šovęs ežeras buvo Gardos - tad jo lankyti galiausiai ir nuvažiavau.
Ryte susikroviau mantą, išsiaiškinau kaip pasiekti stotį (net neketinau iki jos eiti) ir pajudėjau į stotelę. Nebuvo gaila palikti Veronos, tačiau apėmė toks niurgzlumo ir nuovargio mišinys bei tai, kad buvo labai gaila, jog kelionė į pabaigą. Įlipus į autobusą - pinigų vairuotojui neduodame. Ten yra automatas, į kurį reikia mesti monetas. Išsitraukiau 20 eurų kupiūrą ir suglumusi sukau galvą, ką čia daryti. Gi vėl zuikiu nevažiuosi. Šalia manęs stovėjo moteris ir kalbėjosi telefonu, tačiau staiga pamatė mano sumišusį žvilgsnį ir išsitraukusi piniginę ėmė mesti monetas į aparatą. Kiek radau monetų, pridėjau ir aš ir galiausiai išlindo bilietukas.
Stotyje matau - traukinys išvyksta po dviejų minučių. Nusipirkti bilieto niekur nesigaus, tad ir vėl bandžiau laimę sulaukti konduktoriaus ir įsigyti bilietą. Kelionė iki Peschiera del Garda truko gal 15min. Niekas nenorėjo man bilieto parduoti, tad išlipau ir ėmiausi ieškoti stotelės, iš kurios pavyks nukeliauti į Sirmione. Nesileisiu į detales, tik paminėsiu, jog autobuso teko laukti gal 40min, tačiau tai išėjo į naudą, nes labai skaniai papusryčiavau kavinukėje prie pat stotelės.
O Sirmione… Miestą riboja sienos, vidun patenki pro pilies vartus. Kur bepasisuksi, visur turistai, veiksmas, valtelės, vanduo. Skirtingų spalvų vanduo. Nei sekundės nesigailėjau čia atvykusi. Ežeras gana stipriai skiriasi nuo Como, bet man patiko. Lengvas bangavimas privertė akimirką pasijausti, lyg būčiau prie jūros.
Bet nebūčiau aš, jei neįvyktų ir kuriozas kitas. Vos atvykus į Sirmione pajudėjau prie pėsčiųjų tako, ir o dievai, pamačiau išganingas WC raides. Vėl senovinis aparatas. O štai aš prieš dar įmetant monetas kažkokiu stebuklingu būdu paliečiau svirtį ir ji tiesiog ėmė suktis, tad aš įėjau vidun. Tikrai maniau, kad sugedę. Pasipudravus nosytę bandau išeiti. O ta svirtis užstrigusi ir nejuda. Nė pro kur. Šalia stovi keli žmonės ir nesupranta, kas čia vyksta, o aš tai nebūsiu tualete pastrigus visą dieną. Keliais praropojau pro apačią ir tiek žinių.
Užtat juokėmės visi ir nei vienas nesupratom, kas ir kodėl čia nutiko. Jei ką, galėsiu kada pasigirti, kad keliais aplink Gardą šliaužiojau.
Man patiko aplinka. Turistų pasirodė daugiau, nei man būtų patikę, bet niekas nelipo vieni kitiems per galvas. Pusiasalyje begalės žydinčių krūmų, gėlių ir aš vėl eilinį kartą pagalvojau, kad čia ta vieta, kuri mamytei patiktų.
Jau kiekviena vieta turėjo būti pakrikštyta ledų porcija, tad sukapojau ir tokių. Ir nustebau, kad kainos buvo mažesnės nei visur kitur prieš tai, o ir ledai nenusileido skoniu. Na gerai, nebuvo geriau, nei Veronoj...
Susigundžiau ir pasiplaukioti valtimi aplink pusiasalį. Pailsinti kojoms buvo pats tas, tačiau patenkinta tikrai nelikau. Jei kas paklaustų, rekomenduočiau ilgesnį turą nei pusvalandis ir galbūt norėčiau priplaukti arčiau kranto.
Nusileidau ir į pusiasalio smaigaly esantį Jamaikos pliažą ir labai greit iš ten skutau, nes žmonių buvo daug. Švelniai tariant. Pati tokios vietos poilsiui nesirinkčiau.
Nors skamba, kad daug kas prie Gardos ežero nuvylė, taip tikrai nėra. Ten buvo žiauriai gražu. Visiška čilo ir ramybės diena, o man tai tiko. Lėti, ramūs pasivaikščiojimai nuo vieno pliažo iki kito.
O vėliau laukė gana ilgas kelias iki Bergamo. Ten turėjau apsistoti pas Carlo - tą patį italą, pas kurį nakvojau prieš 7 metus. Buvo gera po tiek metų vėl pasimatyti. Nukeliavome į Couchsurfingo susitikimą, laikas ir pokalbiai skriete praskriejo. Vėliau ėmėme šalti ir nusprendėme skirstytis. Tai buvo pasakiškas kelionės vainikavimas.
Kuomet didžiąją dalį laiko buvau viena, tai Bergamo mane pasitiko svetingai, išskėstomis rankomis ir pasirūpino. Ryte tiesiog parskridau namo. Nieko mandro neįvyko.
Jei reikėtų apibūdinti šią kelionę - tai buvo gryno oro gurkšnis. Buvau palūžusi, emociškai sudaužyta, nežinojau nieko ir beveik nebemačiau prasmės gyventi. O išvykus, pakeitus aplinką, leidus sau pasimėgauti viskuo nuo - iki tas kelias dienas, man prašviesėjo akyse. Vos grįžus namo priėmiau nemažai mane kankinusių sprendimų, atsakiau sau į klausimus. Ši išvyka suveikė kaip terapija. Italija tapo mano gelbėtoja. Ir ačiū jai už tai.
Susitikime instagrame!
