Apie Veroną tiek daug papasakoti neturiu, nes čia praleidau mažiausiai laiko ir buvau išsekusi fiziškai. Rytą atsikėliau dar Venecijoje, susižiūrėjau, kada man tinkantys traukiniai ir susivokiau, kad po perkūnais, tie du telefone nustatyti laikai pavedė ir aš nebespėsiu į devintos valandos traukinį. Tada bandau aiškintis toliau - yra kitas šiek tiek po dešimtos, vadinas man reikia judintis gana greitai ir eiti į stotį. Iki jos - geros 20min nuosavomis kojomis, tačiau aš dar norėjau nusipirkti ko nors užkąsti.
Bėgant viena iš pusmetrio pločio Venecijos gatvelių - bingo - maža kepyklėlė. Įšokau, nusipirkau picos gabalą - valgydama keliavau iki stoties. Aišku, dar pasiselfinau ant tilto, nuo kurio atsiveria fantastiški vaizdai į kanalą.
O tada aš susimoviau. Nes kaip gi bus kelionė po Italiją, jei viskas idealiai pavyks su traukiniais?⠀
Pamoka tokia: atidžiai žiūrėkite kur ir iš kur perkate traukinio bilietus. Kadangi laiko buvo likę „tikrai mažai“, tai šokau prie bilietų automato. Išmeta kainą - gal 16 eurų. Mintyse suraukiu antakius. Ir laikas ne tas… ir… nugali ne racionalumas ir logika manyje, o durna blondinė. Nes jei realiai - tą bilietą aš galėjau įsigyti ir pačiame traukinyje. Dvigubai pigiau. Beveik pusvalandžiu anksčiau. O dabar likau permokėjusi ir teko laukti kito traukinio. Kelias minutes papykau ant savęs dėl žioplumo ir nupirkau porai žmonių lauktuves.
Nesvarbu koks prabangus buvo traukinys, vis tiek pykau. Ir dar netoliese sėdėjo moteris, kuri visą kelią pliurpė telefonu. Bent jau nuotaika buvo tokia.
Vis tik apėmė nuostabus jausmas atvykus į Veroną. Miestą supa kalnai, daug langinių, balkonų, ledainių ir mažų parduotuvėlių. Gerą pusvalandį ėjau iki hostelio, kuris buvo daug pigesnis ir geresnis nei Venecijoje. Ten mane pasitiko malonus personalas, palydėjo į kambarį, viską susakė ir rekomendavo. O dar - mano kambaryje buvo apsistojus labai daug tarškanti britė, kuriai dėl pandemijos nebeapsimoka važiuoti į savo šalį, tad ji toliau keliauja ir vis atidedinėja savo skrydį.
Vienintelis taškas Veronoje, į kurį lėkiau, buvo Džiuljetos namas. Valandą stovėjau kilometrinėje eilėje, kol patekau vidun. Dabar, kai jau buvau, galiu drąsiai pasakyti, kad vidun, į patį namą eiti kaži ar labai verta. Nebent jei norisi nusifotografuoti balkone. Šiaip apsilankymo pačiame kiemelyje ir Džiuljetos pargabinėjimo turėtų užtekti.
Išėjus iš legendinės vietos pradėjo lyti. Italija, come on. Aš aišku be skėčio. O lietpaltis saugiai ilsisi kuprinėje hostelyje. Susiradau vietinę užeigą, ten įleidau šaknis kuriam laikui.
Vėliau tiesiog vaikštinėjau, grožėjausi architektūra (nepabosta man pietų stiliukas). Sustojau ledainėje pagrindinės aikštės kampe ir suvalgiau skaniausių ledų gyvenime - nehiperbolizuoju. Pabaigus supratau, kad imsiu dar bent vieną porciją, o greta sėdinčių moterėlių paprašius rekomendacijos, pasiūlė tą patį, ką jau valgiau prieš kelias minutes…
Dar slankiojau gatvėmis, kol esant netoli Romeo namo pasigirdo muzika. Tarsi koncertas. O tada aptikau radijo transliaciją po stogu, kur liaudis šoko pagal lengvą reggae stiliuko muziką ir ten buvo tokia nuostabi atmosfera. Sėdėjau gal valandą ant suoliuko ir tiesiog šypsojausi.
Toliau landžiojau po kiemelius, klaidžiojau gatvelėmis ir galiausiai grįžau į hostelį, kur su ryte sutikta brite ir vėliau prisijungusia olande gal iki vidurnakčio pliurpėme apie viską.
Verona nebuvo tas taškas, kuriame pamačiau daug, bet man čia viskas buvo apie jausmą, atmosferą, pabuvimą. Ir labai dėl to džiaugiuosi. Gal kiti viską mato kitaip, bet įspūdis, kurį išsinešiau aš liks ilgam.
Vienintelis taškas Veronoje, į kurį lėkiau, buvo Džiuljetos namas. Valandą stovėjau kilometrinėje eilėje, kol patekau vidun. Dabar, kai jau buvau, galiu drąsiai pasakyti, kad vidun, į patį namą eiti kaži ar labai verta. Nebent jei norisi nusifotografuoti balkone. Šiaip apsilankymo pačiame kiemelyje ir Džiuljetos pargabinėjimo turėtų užtekti.
Išėjus iš legendinės vietos pradėjo lyti. Italija, come on. Aš aišku be skėčio. O lietpaltis saugiai ilsisi kuprinėje hostelyje. Susiradau vietinę užeigą, ten įleidau šaknis kuriam laikui.
Vėliau tiesiog vaikštinėjau, grožėjausi architektūra (nepabosta man pietų stiliukas). Sustojau ledainėje pagrindinės aikštės kampe ir suvalgiau skaniausių ledų gyvenime - nehiperbolizuoju. Pabaigus supratau, kad imsiu dar bent vieną porciją, o greta sėdinčių moterėlių paprašius rekomendacijos, pasiūlė tą patį, ką jau valgiau prieš kelias minutes…
Dar slankiojau gatvėmis, kol esant netoli Romeo namo pasigirdo muzika. Tarsi koncertas. O tada aptikau radijo transliaciją po stogu, kur liaudis šoko pagal lengvą reggae stiliuko muziką ir ten buvo tokia nuostabi atmosfera. Sėdėjau gal valandą ant suoliuko ir tiesiog šypsojausi.
Toliau landžiojau po kiemelius, klaidžiojau gatvelėmis ir galiausiai grįžau į hostelį, kur su ryte sutikta brite ir vėliau prisijungusia olande gal iki vidurnakčio pliurpėme apie viską.
Verona nebuvo tas taškas, kuriame pamačiau daug, bet man čia viskas buvo apie jausmą, atmosferą, pabuvimą. Ir labai dėl to džiaugiuosi. Gal kiti viską mato kitaip, bet įspūdis, kurį išsinešiau aš liks ilgam.
Susitikime instagrame!
