Nežinau kas atsitiko, bet matyt ne šiaip sako, kad žmonės kas kelis metus keičiasi. Iš drąsios, bebaimės tapau baile. Nieko blogo nenutiko, niekas negalėjo iš manęs atimti drąsos, nes kai kuriose srityse ji liko didžiulė. Tačiau jei kalbame apie keliones - viskas radikaliai pasikeitė.
Kai prieš kelis metus viena laipiojau po kalnus eidama Camino, kai eidavau visur ir iki galo, dabar vis dažniau pasakau ne. Sau, kartais kitiems. Ir kai kuriomis aplinkybėmis būna velniškai gaila. Nes nu bliamba, taip norėjau, o tada paskutinę sekundę būna garsus ir aiškus stop. Kad negaliu. Kad bijau.⠀
Šiandien sėdėdama ant kalno, pagalvojau, kad gal čia koks jaunystės maksimalizmas, kai arba viskas, arba nieko ir pasekmes visai nerūpėjo?! Nežinau, nes man visada rūpėjo. Visada norėjau ir norėjau tikrai daug. Tik ilgą laiką juokavau, kad jei mirsiu kalnuose, vadinas miriau laiminga.
Prieš šią kelionę buvau tikra, kad lipsiu į vieną viršūnę. Google sakė neblogus dalykus, atrodė visai įmanoma... Kol neatvykau čia, nepamačiau to kalnų masyvo ir nepasikalbėjau su vietiniais. Kalnas toks status, kad sakė vietomis reikia lipti keturiomis. Tad visiškai nesvarbu, kad esu buvus kone dvigubai aukščiau, bet kiekvienas kalnas skirtingas.
Nuotrauka iš viršūnės, į kurią pati nelipau. Į šią lipti ir neplanavau, tokia ambicinga nesu. Bet gera pabūti ant 3 aukščiausio Kroatijos kalno. Dėkingumas tik kur kas mažesnis, nei būtų kitu atveju. Vaizdai nuo kalno nuostabūs. Kalnai atima žadą kiekvieną mielą kartą.
Susitikime instagrame!
