Antroji diena buvo skirta miesto įžymybėms ir muziejams. Tiksliau tariant, varnelių pasidėjimui gidų instrukcijose. Čia ateinu su atradimu - patarimu.
Jei planuojate lankytis daugiau nei viename muziejuje arba tik Dožų rūmuose - nepirkite bilieto į juos tiesiai iš jų puslapio. Aš visiškai netyčia radau super variantą oficialiame Venecijos turizmo puslapyje. Ten yra galimybė susidėlioti miesto pasą patiems. Šiaip įėjimas į Dožų rūmus kainuoja 26 eurus suaugusiam žmogui. Bet va tame oficialiame turizmo puslapyje šv. Marko aikštės muziejų pasas atsieina 21 eurą. Tokiu būdu patenkate į gerokai daugiau vietų. Pati dar bijojau pirkti, nes pasigedau logikos - tačiau supratau, kad oficialiame turizmo puslapyje vargu ar scammeriai gyvena, viskas gerai, nusipirkau, įėjau, bilietą visur skanavo ir niekur nebuvo problemų.
Trumpai apie Dožų rūmus - man reikėjo gerų poros valandų. Kai jau esu minėjusi, visko iš eilės neskaitau, tik tai, kas mane domina. Labiau nei patys rūmai (nes daug kas matyta kitose Europos vietose) mane domino požeminis kalėjimas. Ten kraupu, bet tikrai verta nusileisti.
Išėjus iš Dožų rūmų norėjau patekti į Baziliką, tačiau saulėje stovintys šimtai žmonių mane atbaidė. Įėjimas nekainuoja, bet saulės smūgio pabijojau. Truputį gailiuosi nenuėjus, bet vienu užpakaliu dviejų kėdžių neapsėsi. Į tą patį pasą įėjo ir Correr muziejus su visa didžiule paveikslų, baldų, interjero detalių, ginklų kolekcija. Buvo įdomu. Daug kas kėlė lengvą deja vu jausmą, nes teko lankytis ne vienuose karališkuose rūmuose, tačiau patiko. Ten mačiau ir dar vieną įdomų dalyką, susijusį su knygomis - bet irgi papasakosiu atskirai.
Po muziejų aikštės žinojau, kad turiu du pasirinkimus - arba vykti į prieplauką ir sėstis į vaporetto ir vykti į Burano salą, arba stovėti eilėje prie katedros. Nors buvo dar tik vidurdienis, kojos jau davė signalą, kad nepamirščiau pailsėti, tad pakeliui iki vaporetto stotelės sustojau kokteiliukui, užsiplepėjau su padavėju. O tada paskambinau ir tėčiui pasidžiaugti tuo, kokia buvau laiminga.
Burano - tai tradicinių nėrinių ir spalvotų namukų sala. Kiekvienas namukas dažomas skirtinga spalva, jie visi ryškūs, akį traukiantys. Visa sala, kaip ir Venecijos sala, išvagota kanalų ir juos jungiančių tiltelių. Ką aš ten veikiau? Vaikščiojau ratais kvadratais, fotografavau, valgiau picą, sėdėjau ant jūros kranto ir žvalgiausi į tolį. Nenorėjau niekur skubėti, lėkti, verstis per galvą.
Kai jau nutariau vykti namo - stebuklas - transportas mane grąžino ne bet kur, o prie pat Marko aikštės. Vis tiek planavau vakare čia dar ateiti, tai karma patausojo mano kojas ir leido man sutaupyti daug laiko. Pasimalus centre nutariau, kad reikia grįžti į hostelį, pasikrauti energijos, gal net 15 minučių pagulėti, pasikrauti telefono bateriją ir eiti ieškoti vakarienės.
Grįžau į tą pačią vietą, kurioje dieną gėriau Spritziuką. Tai buvo puikus sprendimas, nes likau labai patenkinta pica ir nauju draugu, kurį susiradau savo ilgo liežuvio dėka. Jaunas brazilas keliauja po Europą, šiaip mokosi Paryžiuje (iš akcento iškart pamaniau, kad prancūzas). Sėdėjome kol sutemo. Kol sušalome ir pliurpėm apie viską, galiausiai susitarėmė, jog kad jau tai paskutinė naktis Venecijoje mums abiems, einame pasivaikščioti.
Ir viskas… jokių nuotraukų, jokio varnelių žymėjimo. Tik ėjimas gatvelėmis, pokalbiai, tualeto paieškos, ledų krautuvėlių paieškos esant jau gana vėliam laikui. Ir tai, kad galiausiai brazilą aš palydėjau į pasimatymą. Mačiau, kad jaudinosi, tai vis juokavau, kad jei žmogus nebus fainas, lai rašo ar skambina man - gelbėsiu. Tačiau susipažinus buvo visai drąsu juos abu palikti ir aš lėtai parkulniavau namo. Vakaras, ne tik vakaras bet ir visa diena puikiai nusisekė.
Susitikime instagrame!
