Kad ir kaip mėgčiau Kristin Hannah knygas, šioji iš pat pradžių mane itin vargino. Erzino rašymo stilius, vėliau aišku supratau, jog labiau vertimas, nei autorė ten sklandumui koją kišo… tada nežmoniškai ilgai bandžiau susivokti kokia šios knygos esmė, na be to, kad seserys viena kitai pavydi ir nesutaria. O tada įvyko TAI, nuo ko nebegalėjau padėti knygos į šoną. Dėl ko virė kraujas. Dėl ko ir širdis pyko, ir protas, kai ir naiviai tikėjausi stebuklo, ir tuo pat metu supratau, kad tokio čia nebus.
Romano centre - trys labai skirtingos seserys - savimi nepasitikinti, visoms laimės ir atrodytų, vyrų dėmesio pavydinti Vinona. Šeimos ir miestelio žvaigždė Vivi Ana, kuriai visi krinta po kojomis. Ir trečioji, mažiausiai pastebima, tyliausia, šeimos taikdarė, niūrioje santuokoje gyvenanti sesuo Aurora. Moterys gyvena sąlyginai ramų, viena kita drama pagardintą gyvenimą, kol vieną dieną prie jų durų išdygsta nepažįstamas vyras.
Kodėl taip ratais ir patyliukais einu aplink pagrindinį romano įvykį, nuo kurio viskas tarsi įgauna pagreitį? Nes apie jį nepaminėta net anotacijoje. Tiksliau paminėta, bet tik užmestas kabliukas. Išsitraukti laimikį reikia patiems skaitytojams. Ir dar todėl, kad iki jo reikia perskaityti beveik pusę knygos. Pusę tikrai nemažos apimties romano. Bet patikėkite - verta pasikankinti, ištverti seserų verkšlenimus, beprasmius ginčus ir bandymus pataisyti lengvai pataisomus dalykus, jei tik kartais pamintum principus. Nes tai, kas įvyksta romano viduryje galiausiai viską, absoliučiai viską nustumia į šalį.
Jau per radiją kalbėdama apie šią knygą paminėjau, tad drąsiai galiu rašyti ir čia - tai neteisybės, skausmo, bet kartu ir meilės ir begalinės vilties kupina knyga. Tai diskriminacijos, rasizmo prisodrinta istorija.
Istorija, kurią skaitant plyšta širdis. Tačiau tokie įvykiai vyksta, taip tikrai kartais susidėlioja aplinkybės. Ir kai bandoma pataisyti tokio didumo klaidas, man asmeniškai nebepadeda „geriau vėliau, nei niekad“. Per skaudu, per sunku. Per daug tų „kas būtų jeigu būtų“. Velniškai keista taip abstrakčiai kalbėti apie romaną, apie kurį norisi pasakyti tiek daug, tačiau pati laimėjau daugiau nežinodama, kas bus toliau, tad linkiu to paties ir būsimam skaitytojui.
Nežinau, ar tai viena geriausių šiemet skaitytų knygų, nes kaip jau minėjau, iki pusės aš vargau. Tačiau emocine prasme… kol kas ši istorija mane supurtė labiausiai. Užvertusi romaną kurį laiką spoksojau į sieną ir nežinojau, ką galvoti. Šiek tiek priminė Jojo Moyes knygą “Išdalintos žvaigždės”, tačiau čia buvo gerokai daugiau tikrumo ir daug mažiau banalumo.
Susitikime instagrame!
