MUMS REIKIA VADO? - Mažvydas Jastramskis

Niekada politika nesidomėjau, bet viskas apsivertė kai pradėjau keliauti ir kai universitete prasidėjo šalityros paskaitos. Tik tada galvoje susiformavo idėja, kad jei domiesi, turi domėtis iš visų pusių. Jei labiau palaikai kairiuosius - bet domiesi ir tuo, ką kalba dešinieji bei atvirkščiai. Jei patinka, ką kalba vienas politologas, aš būtinai pasiklausysiu ir to, ką sako tas, kurio nuomonė ir vertybės gana stipriai kertasi su manosiomis. Nes jei nežinosiu, kas vyksta toje pusėje, kuriai nepritariu, labai mažai tikėtina, kad suprasiu ką nori pasakyti man patinkantis politologas ar žmogus, kurio nuomone pasitikiu. Visiškai analogiška situacija yra su bet kokiais politiniais ar socialiniais reiškiniais. Vietoje to, kad žmonės atsiverstų konstituciją, perskaitytų konkretų straipsnį, geriau skleis melagienas ir labai garsiai rėks apie tai, kad prezidentas turėtų paleisti Seimą. Ar kad kažkas turėtų daryti vienus ar kitus dalykus, kuomet viskas yra gana griežtai apibrėžta ir paaiškinta. Juodu ant balto. Vienintelės platesnės interpretacijos paliekamos apkaltai ir prezidento galiai siūlyti įstatymus. O šiaip - viskas reglamentuota, sustyguota ir gana sėkmingai veikia daug daug metų. Galiu patikinti, kad nemažai žmonių ir apie valdžių pusiausvyras nėra girdėję. Bet būtent to dėka mes esame demokratija, o ne diktatūra.

Knygoje kalbama apie visus mūsų šalį valdžiusius žmones. Pradedant Landzbergiu (uuu, čia gi beveik keiksmažodis) ir baigiant aukšt...tfu, Nausėda. Apie kiekvieną iš jų yra kalbama pasitelkiant galių skalę, lyginant su kitų šalių vadovais. Šiek tiek pasakojama apie jų nuveiktus darbus, sėkmes ir nesėkmes. Galiausiai, pasitelkiant visuotinių apklausų duomenis kai kuriuos vadovus palygina ir tarpusavyje.

Mūsų žmonės labai daug skaudulių ir patirčių atsineša iš sovietmečio. Iš tų laikų, kai davė ir buvo gerai. Nebuvo - nereikėjo. Iš tų laikų, kai niekas niekur neleido ir nenorėjo rodyti, kokie laisvi žmonės gyvena už geležinės uždangos. Visai neseniai kalbėjau su vyresnio amžiaus žmogumi, kuris sakė, kad kam čia keliauti, kad ir čia gerai. Ir man pasidarė be galo liūdna, nes pasaulis toks didelis, margas ir įdomus. Ar jutau politologo požiūrį? Taip. Jaučiau, kam jis imponuoja, o ką kritikuoja labiau. Bet kita vertus, taip gali būti tik todėl, kad nuomonei pritariu? Vis tik mačiau, kad buvo bandyta atrasti teigiamų dalykų kiekvieno šalies vadovo valdyme. Ir jų buvo. Skirtingi žmonės, skirtingi ir vadovai. Knygą skaityti buvo įdomu. Ji nėra pergrūsta skaičiais, statistika, vardais ar nereikšmingomis detalėmis. Be to, joje išaiškinami paprasti, elementarūs dalykai apie šalies valdymą ir vadovo galias. O to mūsų pasimetusiems piliečiams labiausiai šiandien ir reikia. Tik pagalvoju, ir pasidaro liūdna, kad būtent tie, kuriems labiausiai reikia šių žinių, knygos į rankas, tikėtina, net neims.
Geras darbas, naudinga knyga. Ir pasijuokti buvo iš ko (Nausėdos skyriaus pradžia - šimtas balų) ir pasidomėti plačiau. Ir su draugu nemažai diskutavome, o kai užsiminiau, kad mūsų vadovas negali paleisti Seimo, tai man parodė ir papasakojo apie Portugalijoje vykusias Seimo išleistuves (nenorėjau naudoti kito priešdėlio, būtų nelabai padoru).

Leidyklos dovana.