Šis romanas turėjo didelį potencialą. Didžiulį. Praėjo kelios savaitės nuo tada, kai skaičiau, o aš vargiai pamenu siužetą ir veikėjus. Tiksliai atsimenu tik pagrindinę knygos idėją, ir koks yra romane vykstančių įvykių rezultatas. Ir koks tas rezultatas yra mums svarbus šiandien.
Romanas pasakojamas net trijomis linijomis (vargu, ar tiek reikėjo) - 1899 metai, jauna mergina šoka į Seną, miršta, po jos mirties išliejama pomirtinė veido kaukė, kuri vėliau kabo daugelio namuose, apie ją kuriamos istorijos. Kitoje siužeto linijoje - 1959 metai, Norvegija ir žaislų gamintojas, bandantis atsigauti po skaudaus gyvenimo smūgio. Ir dar artimesni mums laikai - 2017, kai Anuk gyvena baimėjė, serga ir jai… nuolat trūksta oro. Romanas gal ir nesupina šių visų istorijų, jos nėra tiesiogiai susijusios, tačiau kartu ir yra, ir gana unikaliu būdu. Jas visas sieja dirbtinio kvėpavimo manekenas ir oras, kuriuo mes kvėpuojame.
Apžvalgoje net nebūčiau rašiusi, kas jas riša, bet tik po to pamačiau, kad genijai, rašantys anotacijas jau tą padarė ir be manęs. Tad štai, visa knyga, istoriniais faktais ir motyvais paremtas pasakojimas, panešiojantis mus per porą šimtmečių, nukeliantis mus į kelias skirtingas vietas, supažindinantis mus su įvairiais veikėjais, papasakoja žmones ir šiandien netiesiogiai, bet gelbėjančio daikto istoriją.
Kraupiausia man vis tik pasirodė pomirtinių kaukių dalis, kurias žmonės namuose kabinosi kaip dekoraciją, nes jos buvo gaminamos masiškai ir žmonės ėmė jas pirkti kaip suvenyrus.
Įdomūs faktai, tikrai kitoks romanas šia prasme, nes niekad nebuvau apie tai susimąsčiusi. Ir šiaip, manau, kad yra nemažai daiktų, apie kurių kilmę mes net nepagalvojame. O štai čia - papasakojama, tik gaila, kad knyga nuobodoka. Neradau čia kažkokio akcento, kuris būtų sužavėjęs. Veikėjai irgi nelabai rūpėjo. Bet mokslo ir atradimų dalis buvo tikrai įdomi.
Susitikime instagrame!
