Atvirai - seniai skaičiau kažką, kas būtų sukėlę tiek daug emocijų. Ir neslėpsiu, ne visos jos buvo teigiamos. Tam gali būti kelios priežastys: aplinkoje matomi atvejai, kai žmonės vieni kitus tarsi baudžia nekalbadieniais, supratimas, kad tik kalbėjimu, o ne tylėjimu išpręsi problemas. Ir ko gero tai, kad pati neturiu vaikų, sumažino ir sumenkino mano suvokimą apie tai, kaip reikėtų aiškintis santykius su paaugliais. Bet kita vertus, juk pati buvau paauglė. Ir suprantu, kad griežtas tėvų žodis dar nepakenkė nei vienam vaikui. Ar neišleidimas į vakarėlį. Ar kišenpinigių apribojimas. Aš tėvų tikrai nenustojau mylėti vien todėl, kad kažkada man kažko neleido. Gal jaučiu kažkokias nuoskaudas, bet ar yra žmonių, kurių tėvai neklydo?
Frenkas ir Megė nesikalba. Pusmetį. Abu jaučiasi dėl kažko kalti, tad vienas kitą baudžia, ir neaišku, nei kuris kurį, nei už ką. Galiausiai Megė neapsikenčia, prigeria vaistų ir atsiduria ligoninėje. Gydytojai moteriai sukelia komą, ji guli patale, o kaltės slegiamas vyras galiausiai ima su ja kalbėti. Pamažu pasakoja jų istoriją, nuo tada, kai susipažino, iki pat to laiko, kai viskas ėmė byrėti, kai džiaugsmą teikę dalykai ėmė nešti daugiau skausmo nei laimės.
Tai labai graži knyga. Apie santykius, švelnumą vienas kitam, taurius jausmus. Ne iš tų kičinių, nes pasakojama jau apie vyresnio amžiaus žmones, kuriuos lyg ir turėtų būti aplenkęs naivumas. Bet ar taip yra? Ar du suaugę žmonės vis tik sugeba priimti adekvačius, protingus sprendimus? Nelabai… skaudėjo širdį skaitant. Ir tikrai dėl daugiau nei vienos priežasties.
Knygoje daug socialinių problemų. Net drįsčiau teigti, jog gerokai daugiau, nei pasirodo iš pirmo žvilgsnio. Juk kone pusę romano mes nežinome kur glūdi problema, kur jos šaknys. O sužinojus nusvyra rankos, imi galvoti, kad tu tai jau šitaip nesielgtum, ar kad darytum visai kitaip. Kaip visada, iš šalies manaisi viską žinąs geriau. Tik jei atsidurtum veikėjų vietoje, kaži kas būtų.
Knygą galėčiau vertinti labai gerai, nes ji graži, jauki. Bet negaliu. Mane siutino, pykdė ir erzino veikėjai. Ir ne iš tos pusės, kur kažkas man tiesiog nepatiko ar neįtiko, bet tiesiog nuoširdžiai manau, kad jų vaiko auklėjimas ir bandymas tvarkytis su problemomis buvo absurdiškas. O kur dar nesikalbėjimas. Rimtai? Suaugę žmonės. Suprantu, skauda. Suvokiu, sunku. Noris kažką kaltinti. Bet pateisinti aš to negaliu.
Daug emocijų, šeimos drama, psichologinės problemos, savižudybė, priklausomybės, savęs žalojimas. Nujaučiu, kad emociškai papurtys daugelį, bet skaityti tikrai verta. Knyga kitokia, bet ta gerąją prasme.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!
