Šiandien yra diena, kai lygiai prieš 3 metus aš išėjau į Kelią. Prisiminimui, viena iš jame patirtų akimirkų.
Prisimenu, buvo šešta diena Kelyje. Ėjau iki miestuko, pavadinimu Estella, tą dieną visai normalų atstumą – 22 kilometrus. Ir tai yra absoliučiai optimali dienos dozė. Eiti, pamenu, buvo labai sunku, nes kažkas buvo prikalbėjęs, jog bus vien lygumos, o buvo tik aukštyn žemyn. Na nebuvo lengva... o paskutinius du ar tris kilometrus aš galvojau, kad mirsiu. Pamenu, nusileidau gana stačiai, miestas matosi kitapus upės. KITAPUS upės. Nors paimk ir perplauk, o tilto – nė su žiburiu. Ir taip gal du ar tris kilometrus. Einu, ir darosi taip karšta, kad dainavimas nebepadeda. Vandens daug neturiu. Vis pastoviu po medžiu kokiu, palindus nuo saulės (dar tada nežinojau, kad prisirengus eiti protingiau nei nusirengus) slepiuosi. Ir staiga pamatau fontanėlį. Ech, kiek laimės. Pajudu greičiau iki jo ir nutariu, kad net ir esant ženklams, kad gerti nerekomenduotina, aš vis tiek gersiu. Geriau vemt nei mirt nuo troškulio. Fontanėlis neveikia. Taupau savo kelis gurkšnius ir beveik verkdama sėdžiu palei tą apgaulės šaltinį.
Staiga prieina vienas vaikinukas, irgi toks pats nusibaigęs piligrimas. Pakalbam, sako stokis, einam. O aš nebegaliu. Angelo. Iš Italijos, kad jį kur devintinės. Nu jau kai angelas kalbina, tai kaip neisi.
Nuėjom iki miesto, radom albergę, smagiai pakalbėjom. Tik tokiose situacijose suvoki, kad atsiranda žmonės labai laiku ir vietoj. Ir dar angelais pavadinti. Daugiau jo nesutikau nei karto.
Ar Jums būna, kad pagalvojate apie kokį vieną kartą sutiktus žmones?
Susitikime instagrame!
