Kai prieš dvejus metus skaičiau pirmąją dilogijos dalį, ji manęs taip stipriai nepaveikė, kaip kad nutiko daugeliui skaitytojų. Neklykiau užsilipus ant stogo kokia ji gera rašytoja ir meilės Sabaliauskaitei išpažinti nepuoliau. Ar manau, kad ji puiki pasakotoja? Taip. Ar jos kūriniai kada nors taps klasika? „Silva rerum“ – tikėtina, tačiau Katerinos istorija yra minioms, malonumui. Vis viena, gera matyti, kaip mūsų krašte atsiranda pranašė, dar moteris, kurios knygas leidžia Lietuvai nenusakomai dideliais tiražais ir jie yra kartojami dar nė fiziškai nepasirodžius knygai.⠀
Antroji Petro imperatorės knyga pasakoja mums apie likusias Katerinos valandas, apie jos prisiminimus, kurie plakasi mintyse jai gulint mirties patale, apsuptai draugų ir priešų, šeimos narių. Katerina prisimena savo gyvenimą, vaikus, kuriuos gimdė ir laidojo, žygius, į kuriuos leidosi, vyrus, kuriuos mylėjo, taures, kurias kilnojo ir be abejonės, apie amžiną kovą su savimi, su savo vyru, su įsitikinimais.⠀
Suprantu, jog tai yra istorinis romanas, o aš esu 21 amžiuje gyvenanti laisva moteris, tad į viską ir žiūriu iš savo varpinės. Ir kaip šių dienų moteris manau, jog Petro imperatorės istorija galėtų būti vadovėliniu toksiškų santykių pavyzdžiu, pačia geriausia to iliustracija, biblija, instrukcija to, kaip nereikėtų kurti ir statyti santykių. Visa knyga pasakoja apie manipuliacijas, galios žaidimus, nuolatinį emocinį, psichologinį ir kartais net fizinį smurtą. O tada apie ėjimą keliais atsiprašinėjant. Na ir kas, kad caras. Na ir kas, kad imperatorė.⠀
Man pačiai Katerina pasirodė kaip gudri lapė, norinti ir bandanti išgyventi. Išsaugoti sveiką protą, save, savo vaikus. Bet kokia kaina. Ar dabartinė moteris turėtų ir galėtų dėl ko ją kritikuoti? Žinoma. Bet juk Katerina gyveno 18, o ne dvidešimt pirmame amžiuje. Tada galią turėjai tik tokiu atveju, jei sugebėdavai apeiti vyrą ir jį įtikinti, jog jis pats sugalvojo tau ją į rankas įduoti. Tačiau net ją gavus moteris turėjo likti akyla ir budri – kaip įdavė, taip pat lengvai viską gali ir atimti.
Šioje istorijoje man patiko nemažai dalykų, pradedant tikrai aštria Sabaliauskaitės plunksna, autentiškai skambančia kalba, baigiant giliais Katerinos pamąstymais jau gulint mirties patale. Apie grožį, laikinumą. Žavėjo ir tai, kad Katerina pralenkė laiką ir tarsi matė tikrąją situaciją, jautė valdžios svorį, viską kritikavo. Ji suvokė, kad tik Petras rusus mato kaip herojus, gelbėtojus, o iš tiesų žmonės juos regėjo kaip visa griaunančią ir niokojančią jėgą. Kartais atrodė, lyg Katerina mato ateitį: toks jausmas mane aplankė net ne kartą ir ne du. Ir dar ta gėda! Svetima gėda dėl savo vyro, caro, valdovo. Netašytas, nachalas – bet caras, tad jam viskas galima.
Romane kalbama apie daug skaudulių, neteisybę, galios žaidimus, tačiau tuo pat metu tai istorija apie stiprią moterį, kurios asmenybė traukė, norėjosi sužinoti daugiau, skaityti toliau. Perskaičiusi abi knygas jaučiuosi praturėjusi, didžiuojuosi Sabaliauskaite, manau, kad rašydama istorijas apie aštuoniolikto amžiaus ego žaidynių dalyvius ji nuveikia didžiulį darbą. Ji skatina žmones imti knygą į rankas, kelia kartelę. Jos romanai įtraukia, nepaleidžia, šokiruoja, sukrečia, suteikia žinių, o pabaigoje nuliūdina – nes viskas. Smiltelės subėgo į laikrodžio dugną, laikas sutiksėjo. Viskas.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!
