Jau dabar galiu pasakyti, jog ši rašytoja yra vienas geriausių dalykų, nutikusių man, kaip skaitytojai šiemet. Nesitikėjau tokio sodraus teksto, tokios kokybės, tokių svarbių, skaudžių ir įdomių dalykų, kokius radau šioje knygoje. Užvertusi paskutinį puslapį negalėjau sulaikyti ašarų ir apie knygą mąsčiau kelias savaites. Ilgai svarsčiau apie romane pasakojamus įvykius, patirtis, nes su daugeliu jų yra tekę susidurti ir pačiai. Pamaniau, gal net truputį paatvirausiu. ⠀
Romanas pasakoja apie Ašoko ir Ašimos šeimą. Jauni žmonės atvyksta į Ameriką iš Indijos. Ieškoti ko? Svajonių, geresnio gyvenimo, galimybės užsidirbti? Pakimba, kaip ir dauguma visais laikais, prisiklausę pasakojimų apie amerikietiškąją svajonę… neva ten geriau, patogiau, lengviau. O kaip yra iš tikrųjų? Kai Gangulių šeima susilaukia sūnaus, jie ilgai laukė laiško iš senelės, kuri turėjo suteikti vardą anūkui. Tačiau laiškas pasiklydo, o amerikietiškas biurokratizmas privertė juos skubiai pavadinti sūnų. Tėvas supanikavo, naujagimiui davė savo mylimo rašytojo Gogolio vardą. Būtent su šiuo vardu Gogolis Gangulis pradėjo savo gyvenimo kelionę. ⠀
Bijau išsiplėsti, tačiau norisi pakalbėti apie ne vieną ir ne du dalykus. Visų pirma - rašymo stilius. Knyga nėra iš pačių lengviausių, tekstas klampus, kartais įsiurbia taip kad nebesupranti, ar pavyks išlįsti, tačiau skaityti be galo malonu. Autorė nestokoja gražių metaforų, dialogai turtingi, visko tarsi tiek, kiek reikia. Knyga tiesiog elegantiška, rafinuota, prozos perlas. Nenoriu per daug girti, tačiau ji to verta. ⠀
Na ir turinys… tiek čia visko radau: svetima žemė, tėvynės ilgesys, tėvų lūkesčiai vaikams, kultūrų skirtumai; o kai kalbame apie Indiją - skirtumai juntami tikrai stipriai, nes jei jau indai ką nors įsikanda, tradicijų jiems iš glėbio lengvai neišplėši, nesvarbu, kad 20 amžius.
Vieni dalykai mane glumino ir trikdė, tačiau dėl kitų tik šypsojausi, nes viskas buvo pačiai gerai pažįstama. Indijoje nebuvau, deja, dar neteko, tačiau kadaise labai stipriai mylėjau vyrą iš ten. Tiksliau, mylėjome vienas kitą, ir viską dabar prisimenu su gražiausiomis emocijomis, nors tuo metu santykiuose buvo visko, patirtys tokios, kurias lengvai atpažinau šiame romane.
Santykiai su kitokios tautybės ar rasės moterimi? O dievai, mama atsijungs sužinojus! Nuolatiniai skambučiai, siūlymai pabendrauti su įvairiomis merginomis, kurios, suprantama, mamos siūlomos kaip būsimos marčios? O taip. Kartą atsidūriau net gana įdomioje situacijoje, kai nuėjome į barą Vilniaus centre, ir jis sutiko kelis vaikinus iš Indijos. Aišku, visi gi “broliai” - puolė sveikintis, glebesčiuotis, o jis priėjęs man pasakė, kad žinai, nesiviešinkime labai, kad mes kartu, nes jie iš mano valstijos (jo valstija tikriausiai kaip Lietuva, Latvija ir Estija kartu sudėjus), kad netyčia nepasklistų kalbos. O aš jau tada buvau nepėsčia - atšoviau, kad jei pabandys ką nors panašaus padaryti, aš išeinu, ir išeinu amžiams.
Kodėl papasakojau apie savo patirtį? Nes skaitydami apie Indijos kultūrą žmonės kartais sunkiai patiki tomis suorganizuotomis santuokomis, tomis jų, dažnai labai absurdiškomis tradicijomis. Sveikas protas dažnai neišneša, kaip tai yra įmanoma, kodėl taip būna, kodėl žmonės renkasi save apsunkinti, skaudinti vieni kitus, o ne tiesiog gyventi, kurti kažką patiems, mokytis, patirti. Juk tėvai jau nugyveno savo, leistų gyventi ir vaikams.
Būtent tai šioje knygoje ir groja pirmu smuiku - tėvų ir vaikų ryšys, dažnai susikertantis dėl kartų skirtumų. Visko reikšmė ir prasmė, ypač kai tokią didelę to dalį nulemia senos, labai giliai įsišaknijusios tradicijos. Tai romanas apie sutapimų ir atsitiktinumų ryšį. Apie pasirinkimus ir jų pasekmes. Apie moteris, kurios nors ir tvirtesnės už uolą, bet galiausiai palūžta. Ir apie vardo reikšmę žmogui, ką jis lemia, ką suteikia, o ką kartais atima arba apriboja.
Susitikime instagrame!
