Teismo psichologė Zoja ir detektyvas Teitumas imasi tirti kraupią bylą - įvairiose viešose vietose randami keistai nužudytų moterų kūnai. Ir ne tik. Įdomiausia nusikaltimų dalis ta, jog kūnai ne tik išniekinti, bet ir balzamuoti. Tarsi kažkas bandytų juos išsaugoti ir išlaikyti kuo ilgiau. Tačiau romanas nebūtų romanas, jei į kažkokias pinkles nebūtų įsipainiojęs vienas iš pagrindinių veikėjų, o šįsyk tai Zoja, kuri ima gauti laiškus iš vaikystėje sutikto maniako… ⠀
⠀
Tai vienas iš trilerių - saldainiukų. Kol skaitai, skanu, įdomu, greit verčiasi puslapiai. Ne itin daug išliekamosios vertės. Ir atmintyje labai ilgam nelieka. Tačiau kartais reikia ir tokių. Poilsiui, atsipalaidavimui, pabėgimui. Net nežinau, ar išties įmanoma daugiau ką nors iškapstyti ar išanalizuoti iš tradicinio detektyvo. Gal tik tai, jog pagrindinis veikėjas - tyrėjas tikra rakštis subinėj. Kuriam ne tik kad viskas netinka, bet sunku susitaikyti ir su tuo, kad moteris tyrėja gali būti už jį protingesnė. ⠀
O kas man buvo daug įdomiau nei nusikaltimas ir pats tyrimas, tai Zojos praeitis ir įvykiai, kurie vijosi ją nuo pat vaikystės. Ši siužeto linija man pasirodė kur kas vertesnė dėmesio. Ji sukėlė labai daug minčių ir emocijų. Siutau dėl to, kad niekas netiki vaikais. Nesąmonė, vaikai yra velniškai pastabūs, jie mato daugiau, greičiau permato žmones. Natūralu, kad ir kaltinimai gali atrodyti neįtikėtini, ypač, kai kaltinamas žmogus atrodo lyg avelė. Bet tokie jau tie manipuliatoriai, prireikia daug laiko ir įvykių, jog visiems atsivertų akys. Pabaigusi knygą supratau, jog nemaža tikimybė, jog Zojos siužetinė linija nusikels ir tęsis kitoje dalyje. Arba bent jau aš to tikiuosi. ⠀
⠀
Lengvas detektyvas. Man patiko tyrėjai, patiko šalutinė siužeto linija ir tai, kaip greitai knygą sugraužiau. Laukiam tęsinio.
