Prieš kurį laiką skaičiau šio autoriaus kitą knygą - „Motinų sekmadienis“ ir pamenu, jog anoje radau labai daug įkvėpimo. To carpe diem jausmo, kurį aptinki tikrai ne kiekvienoje knygoje. Tad akivaizdu, jog imdama į rankas kitą Graham Swift kūrinį tikėjausi kažko panašaus. Deja, mano nuomone, šis kūrinys praplaukia paviršiumi, o gelmių bet neužkabina.
Apie ką ši knyga? Apie tris draugus kolegas, jų gyvenimą, praeitį, dabartį ir ateitį bei magiją. Trys veikėjai ir jų likimai pinasi magijos ir populiaraus iliuzijų šou fone, kuomet rodomi triukai, žmonės apgaudinėjami, priverčiami patikėti, nori to ar ne. Tačiau pasibaigus veiksmui kaukės nusimetamos ir šou grandai tampa pažeidžiamais žmonėmis su jausmų audromis.
Net nebandysiu nuslėpti, kad už šios istorijos slypi meilės istorija, gal net ir visas meilės trikampis. Tačiau nepaisant to, knyga vis tiek labiau apie tai, ką matome, ir kur kas labiau apie tai, ko nepastebime ar net nežinome, kad turėtume pamatyti.
Romanas man priminė seniau skaitytą knygą „Nemirtingieji“ - jaučiau panašią atmosferą, laikinumo jausmą ir dar kartą suvokiau, kad visa magija galiausiai kainuoja. Kad už žaidimus su laiku, erdve ir pasąmone galiausiai turi susimokėti. Tačiau būtent tuo šie dalykai mus ir traukia - noras išsiaiškinti kartais daug didesnis nei baimė suklysti ar sužinoti ką nors, ko iš tiesų nenori žinoti. ⠀
Iliuzijos, magija, meilė ir paslaptys. Maža knygutė, graži proza, įdomūs veikėjai, tačiau pati istorija manęs nepalietė ir nepaprastos magijos aš čia nepajutau, o labai labai gaila, nes potencialo, manau, buvo.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!
