Pastaruoju metu gana atsargiai žiūriu į bet kokias knygas, kai ant jų viršelio puikuojasi įvardinti apdovanojimai. Kodėl? Todėl, kad dažnai nuvilia. Apdovanojimas yra tarsi pažadas, o perskaičius knygą dažnai lieki nesupratęs, už ką čia medalius kabina ir premijas dalina. Taip ir šis romanas, apdovanotas, lauro lapų vainikais padabintas… ir vat nežinau. Perskaičiau labai greitai ir gavau truputį ne tai, ko tikėjausi. ⠀
Apie ką romanas? Apie dvi moteris - viena jų, Nova, labai protinga, mokanti kelias kalbas, darbe ji savo srities specialistė, asė. Tačiau ji išsiskiria iš visų aplinkinių - Nova yra akla. Kita romano veikėja - Keitė - gyvena santuokoje, kuri byra. Vyras smurtauja, ji kankinasi, tačiau bijo žengti žingsnį į kurią nors pusę. Po daugelio metų tamsos Novos gyvenimas pasikeičia, kai brolis įkalba ją ryžtis operacijai ir Nova ima matyti. O likimas ją greitu metu suveda ir su gyvenime pasiklydusia Keite. Tarp moterų labai greitai užsimezga ryšys. O tada… prasideda dramos.
Praplaukiau paviršiumi, pasakodama apie ką šis romanas, nes keliais sakiniais dažniausiai sunku papasakoti, o ir nesinori nieko išduoti. Buvo labai įdomu skaityti apie aklumą, apie tai, ką žmonės mato, jaučia, pasakojama net apie tai, kaip jie sapnuoja… buvo tikrai labai įdomu. Pati asmeniškai esu susidūrusi su kai kuriais klausimais, kuriuos romane į siužetą įtraukė autorius, tai daug kas buvo artima ir pažįstama. Man visada smalsu kaip gyvena žmonės, kurie turi taikytis prie pasaulio kur kas labiau nei esame įpratę mes. Tik man kažkodėl susidarė įspūdis, jog Nova geriau jautėsi prieš operaciją, nei po jos. Skaudėjo širdį skaitant apie jos bandymus prisitaikyti ir susitaikyti. O gal čia tik aš tokia jautruolė ir sveikatos klausimai man kerta per emocijas.
Grįžtant prie romano - iki vidurio, gal net truputį ilgiau, buvo labai įdomu. Patiko abi moterys, patiko jų ryšys, manęs niekas net netrikdė. Tačiau vėliau tas nesikalbėjimas ir drama ėmė erzinti. Nesikalbėti tampa mada. O nesusikalbėjimą paversti pagrindine konflikto priežastimi romanuose ar filmuose - net ne mada, o tarsi būtinybe. Suprantu, kad tokie jau žmonės esame, tačiau kur dingo kūrinio unikalumas, buvęs pirmoje romano pusėje, kai svarbiausia buvo aklumas ir regėjimas, jų ryšys? Taip nustebau, kai visa tai buvo nustumta į paraštes ir pasitelktas klišinis variantas dramai sukelti.
Romanas suteikia daug naudingos informacijos apie neregius. Tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl ėmiau jį į rankas. Ir ši dalis manęs tikrai nenuvylė, tik norėjosi, kad siužetas ir toliau būtų apie tai. Labai gerai įsivaizduoju filmą pagal šį romaną, manau būtų puikus. Kitokia istorija, nei meilės, nei dramos netrūks.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!
