Be didesnių abejonių galiu teigti, jog ši knyga yra jautriausia, ką perskaičiau pastaruoju metu. Ar ji sukrečia? Na ne, tiesiog yra be galo skaudi, sudėtinga ir analizuoja tokius dalykus, kaip savigrauža, abejones, „kas būtų jeigu būtų“ situaciją ir žinoma, kelia patį svarbiausią klausimą šiame romane. Egzistavimas ar gyvenimas?
Maksas ir Pipa yra laiminga pora, kurie kuria santykius, planuoja ateitį, tačiau likimas kartais mėgsta sudėlioti kortas savaip: susirgus jų sūneliui, šeimai tenka priimti itin sunkų sprendimą. Kovoti toliau, ar paleisti? Nutraukti vaiko kančias, ar leisti jam egzistuoti? Kad ir kokia ideali bebūtų santuoka, ir nesvarbu, kiek meilės vienas kitam jaustų Maksas ir Pipa – jų nuomonės išsiskiria, o sprendimą priima teismas.⠀
Aš neturiu vaikų. Bet turiu šeimą, ir turiu širdį, jausmus, esu empatiška kito skausmui. Kartais net per daug. Ši knyga man sudaužė širdį. Perskaičiau ją senokai, tačiau ko gero nebuvo dienos, kad nepagalvočiau apie šią istoriją. Kad neprisiminčiau, ką galvojau skaitydama, kad nesvarstyčiau kartu su Pipa apie tai, kas būtų jeigu būtų. Kad nevaryčiau savęs iš proto dėl Makso elgesio, kurį ir pateisinau, ir ne.⠀
Tai yra itin sunki istorija, kuri paveikia emociškai, o tai, KAIP autorė pasirinko ją papasakoti, ją pavertė tik dar geresne. Dvi perspektyvos, abiejų tėvų požiūriai, kai gali suprasti ir pateisinti abu. Arba nepateisinti nei vieno. Kai skaitai ir galvoji – kur ta riba tarp savanaudiškumo ir meilės? Baimės prarasti ir baimės nepaleisti? Trapios, labai trapios ir plonos ribos, kurias peržengus – kelio atgal tiesiog nebėra.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!
