Daug galvoju apie 2014 metus, kuomet labai daug ir sunkiai dirbau mašinų plovykloje. Algos net neliesdavau, didelę dalį arbatpinigių susitaupydavau. Tais metais ištrūkau į kelias keliones – bilietus pirkau vienus po kitų, pamenu, ir pati stebėjausi, kokia lengva širdimi tą dariau. Tuometinis vaikinas likdavo namuose, nes vykti nenorėjo, o aš visur viena maliausi: Gruzija, Italija, Estija, Prancūzija... ⠀
Balandį, vos grįžus iš Gruzijos nusipirkau bilietus į Paryžių, kelionė turėjo įvykti rugsėjį. Pigūs bilietai, negi nepirksi. Tačiau iki rugsėjo buvo dar toli - nusprendžiau pasidovanoti sau dovaną ir mokslo metų baigimo proga. Darbas ir sesija mane tuo metu nualino, draugas padėjo mokytis ir palaikė, bet jau važiavo stogas. Po paskutinio egzamino sėdėdama troleibuse nusipirkau bilietus į Italiją. Žinau, šiaurė tai ne ta tikroji Italija, tačiau maršrutas, kuriuo planavau keliauti man atrodė visai patrauklus – pora dienų Milane, diena prie Como ežero kita diena Bergamo.⠀
Pabuvus Milane ir prie Como ežero atėjo metas vykti į Bergamo – paskutinę stotelę toje išvykoje. Ir tai buvo vienintelė vieta, kurioje apsistojau pas žmogų iš couchsurfing (jei kartais nežinote, kas tai, parašykit, papasakosiu). Turėjau persėsti Monza miestuky, traukiniai važiuoja dažnai, tačiau kaip visada – persėdimai man atneša daugiausiai nuotykių. Ypač, kai juos pražiopsau. Į Bergamo aš galiausiai atriedėjau, gal trimis valandomis vėliau, o žmogus buvo atvykęs manęs pasiimti, susirašėme, kad sugrybavau, tad jis pažadėjo grįžti manęs vėliau.⠀
⠀
Lijo lietus. Kaip iš kibiro. Keistai atrodantis Italas prišoko prie manęs su skėčiu ir įsodino į automobilį. Truputį pasikalbėjome. Buvau alkana ir nusikalusi, tačiau norėjau bendrauti – atvykus svetur visada gera laiką leisti su vietiniais.⠀
⠀
Įvažiavome į požeminį garažą, o man pasidarė taip nejauku. Kaip iš tų filmų, kur tuoj tuoj kažkas iš už kampo su peiliu prišoks. Tylėdami įėjom į liftą, italas galantiškas, praleido pirmą, nešė mano kuprinę. Ir tada pareiškė, kad man teks dalintis kambariu su kažkokia amerikiete. Atsiprašė, kad neperspėjo anksčiau. O man akmuo nuo širdies nusirito, kvėpavimas susinormalizavo.
Tai buvo tas kartas, kai išankstinės nuostatos, prisigalvojimai ir teisimas iš pirmo žvilgsnio manęs nepavertė geresniu žmogumi. Žinot, kaip viskas baigėsi? Italas pagamino mums vakarienę. Pokalbiai liete liejosi. Ryte atsikėlus jo nebebuvo, tačiau radome nukrautą – prisiekiu – NUKRAUTĄ stalą su maistu pusryčiams, rašteliu, kad paliktume raktą pašto dėžutėje, ir jog parašytumėme ką nors jo keliautojų dienoraštyje.⠀
⠀
Atsivertus tą jo paliktą dienoraštį ėmiau graudintis. Kiti keliautojai vadino į jį Bergamo angelu. Geriausia patirtimi. Šilčiausiu sutiktu žmogumi. Ir negaliu tam nepritarti. Prisimenu savo emocijas požeminiame garaže ir suima juokas, kaip per kelias minutes žmogus iš maniako pavirto angelu.⠀
⠀
Ir mokausi, stengiuosi tų išankstinių nusistatymų atsikratyti, bet tikrai ne visada pavyksta. Aš juk irgi tik žmogus.⠀
⠀
O jūs, ar esate kada nors atsidūrę panašioje situacijoje?
