Pradėkime nuo to, jog ši knyga parašyta ne remiantis tikra istorija, bet tiesiog reali katastrofa rašytoją įkvėpė. Aš kažkodėl linkusi manyti, jog faktai ir įkvėpimas yra du skirtingi dalykai. O rašytoją įkvėpė istorija, kai 2010 metais iš Pietų Afrikos Respublikos skridęs lėktuvas nukrito Libijoje ir katastrofos metu žuvo visi juo skridę žmonės. Visi – išskyrus devynmetį berniuką...⠀
Kokia istorija pasakojama šiame romane? Šeima skrenda iš Niujorko į Kaliforniją kurti naujo gyvenimo... tačiau nukrenta pusiaukelėje – Kolorado laukuose randamas vos vienas išgyvenęs žmogus. Dvylikametis Edvardas lieka gyvas, žuvo visi kiti 191 žmonės, skridę kartu su juo. Berniuką pasiima teta su vyru, gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis. O kas tada?⠀
Tai dar vienas romanas, priklausantis „skaitau ir verkiu“ kategorijai, tačiau knyga tikrai nekelia depresijos ar tragiškai slogių minčių. Likau maloniai nustebinta, kiek daug radau pozityvumo, noro stotis ant kojų, noro atsigauti savu tempu. Žinoma, skaudėjo kartu su Edvardu. Žinoma, nežinau, kaip jis jautėsi, ir tikiuosi, niekada neteks, tačiau mano nuomone, autorė subtiliai perteikė visas galimas ir įmanomas emocijas: nenorą valgyti, baimę miegoti, baimę kalbėti, norą dėvėti žuvusio brolio rūbus, šiokį tokį norą maištauti... daug daug visko buvo, ir kažkaip vietoje ir laiku. Kelintą kartą įsitikinau, kad kiekvienas gedi savaip, nėra nei teisingo ir nei neteisingo būdo tą daryti – ši knyga tą tik dar kartą įrodo.⠀
Labai patiko palyginimai su Hariu Poteriu – krizenau skaitydama, nors atrodytų, reikėtų verkti. „Berniukas, kuris liko gyvas.“⠀
Neneigsiu, kelios vietos romane man sudaužė širdį. Nenoriu jų įvardinti, tačiau skaitantys pamatysite, kokios svarbios kartais gali būti smulkmenos, į kurias neatkreipiame dėmesio kol aplink mus esantys žmonės yra gyvi ir sveiki. Vienoje vietoje net keiktelėjau – bet kaip kitaip, kai skauda.
Be to, romanas vyksta tarsi dviejomis linijomis – veiksmas lėktuve iki katastrofos, kupinas įtampos ir blogos nuojautos. Ir kita siužeto dalis, kai Edvardas sveiksta, stojasi ant kojų, ima mokytis gyventi. Patiko abi linijos, įdomios buvo ir kitų žmonių perspektyvos – o to reikėjo vėliau. Nesakau, kad nebuvo dalykų, kurie jau girdėti ar matyti kažkur prieš tai, tačiau širdį man ši knyga palietė. Sujaudino. Labai rekomenduoju tiems, kam dabar reikia šviesos to tamsaus tunelio gale, nes šis romanas gali tapti jei ne ta šviesa, tai bent kibirkštėle, kad kažkiek tas klaidus ir akmenuotas kelias apsišviestų.
Leidyklos dovana.
