„Šeimynykščiai“ buvo ne pirma knyga, kurią skaičiau šia tema ir vis apie tai susimąstau. Pasidaro įdomu, kodėl mes jais tikime, ir kodėl netikime.
Prietarai vis tik labai stipriai priklauso ir nuo kultūros, tačiau aš turiu savo nuomonę. Man apskritai atrodo, kad labai didelė dalis su raganystėmis, burtais, prietarais susijusių dalykų atsiranda iš nežinojimo ir net nenoro žinoti. Kai yra viena tiesa ir daugiau jokių kitų, tą galime labai ryškiai matyti raganų teismuose. Arba baimė, kai bijoma ne bet ko, o nežinojimo. Net ir dabar skaitydama romaną „Šeimynykščiai“ iš vieno sakinio galėjau kone diagnozuoti žmogui ligą, o ten viską raganoms pripaišė.
Nepaisant mano skeptiško nusiteikimo ties būrėjomis ir visokiais ekstrasensais, aš esu įsitikinusi, jog jie yra puikūs manipuliatoriai ir psichologijos žinovai.
Kalbant bendriau, ar aš manau, kad pasaulyje yra daug nepaaiškinamų dalykų? Taip. Ar aš manau, kad kada nors kažkas juos paaiškins? Irgi taip. Mokslas tobulėja ne dienomis, o valandomis.
O kokia jūsų nuomonė? O gal esate susidūrę su kokiais nors įdomiais reiškiniais?
Susitikime instagrame!
