Į lietuvių kalbą išversta jau net 14 šios autorės knygų. Šešios iš jų yra Septynių seserų serijos dalys, tačiau visos likusios – pavienės istorijos. Tai - visiški pramoginiai romanai, kuriuos skaitydamas itin greit sklaidai puslapius ir šešių ar aštuonių šimtų puslapių apimties monstrą sugrauži su pasimėgavimu per porą dienų. Riley ką moka tai jau moka – sukurti istoriją. Tokią istoriją, kuri vežtų, nepaleistų, išlaikytų dėmesį iki pat pabaigos. Aš net gana retai nuspėju, kur būna šuo pakastas, o tų 14 knygų patirtis jau turėtų būti mane šio to išmokius. Pasirodo, ne visai. Tai apie ką jos romanas „Drugelių kambarys“?
Beveik septyniasdešimties sulaukusi Pouzė tebegyvena savo tėvų namuose, kuriuose ir pati užaugino savo du sūnus. Staiga į moters gyvenimą grįžta jos sena jaunystės laikų meilė Fredis, kuris tuo metu dingo iš jos gyvenimo nieko nesakęs. Be to, Pouzė planuoja parduoti šeimos namą, tad tarp brolių ima tvyroti įtampa. Ir dar daug visko vyksta, bet kaip ir visose šeimose, juk nėra namų be dūmų!
Jaučiau didelį malonumą skaitydama šią knygą. Ne tik kad ir vėl Riley meistriškai aprašo senovinius dvarus, jų atmosferą, bet šįsyk norėjosi paploti už rašytojos pasirinktą kursą, kuriuo plukdė savo veikėjas moteris. Kuomet vienais atvejais jos veikėjai būtų kalbėję: „čia tavo vyras, nesvarbu, kad jis geria ir tave daužo“, tai šiame romane viskas buvo atvirkščiai. Mano maldos išklausytos. Jei moteris jautėsi blogai, tai kita moteris jai sakė, kad tokie santykiai naudos neneša, kam išvis tokiuose virti? Tai čia pirmieji pliusai šiai knygai, ir tokie, sakyčiau, didžiausi.
Šiame romane, toks jausmas, kad su rašytoja susipažinau iš naujo – homoseksualų teisės, moterų teisės, žolytės parūkymai. Riley pašėlo, tačiau pašėlo ta gerąja prasme, nes kalbėjo apie šiuolaikinės visuomenės problemas labai paprastai, nieko nestigmatizuodama. Kalbėjo nesirinkdama pusių.
Šis Riley romanas nesiskiria nuo jos kitų knygų – čia taip pat vyrauja dvi laiko zonos, tačiau tai buvo tas vienintelis kartas, kai manau, kad praeities linija nebuvo itin reikalinga. Ji nei įdomi, nei svarbi man nepasirodė, o galų gale, praeities paslaptys ten irgi nebuvo papasakotos. Ir kai kuri įvykiai klostėsi kiek per greitai, gal kiek nenatūraliai. Svarbūs sprendimai nebūna priimami akimirksniu, nebent tai būna tie vienetiniai atvejai, kuomet tai arba gyvybės ir mirties klausimas, arba kone meti monetą.
Aš vis tiek noriu šį romaną pagirti. Rašytoja sukūrė netobulą, tačiau tikrą šeimą. Tokią, kokios yra realybėje, tokią, kokios vaikšto aplink, kai matai žmones su šypsenomis, o galbūt žmogus eina ratais vien tam, kad nereikėtų grįžti namo. Sukūrė ir papasakojo apie šeimas, kurios egzistuoja iš tiesų. Su savo paslaptimis, dramomis, problemomis. Ir privertė dar kartą suprasti, kaip svarbu yra aplink save turėti artimų žmonių ir visiems laikytis kartu.
Leidyklos dovana.
