Ir vėl aš apie kalnus. It ne tik. Bet galima gal žmogui pasvajoti ir nostalgiškai albumus pavartyti? Čia aš prieš aštuonis metus. O dievai, visus aštuonis! Atsimenu, sumąsčiau, kad man reikia į kalnus, nors nelabai prieš tai yra tekę kur būti. Bet nebūčiau aš - reikia, vadinas perku kelionę ir keliauju.
Aišku prieš iškeliaujant mamai papasakoju apie kryželius, paliktus žuvusiems kalnuose (draugas prieš tai pasakojo, tai kaip aš nutylėsiu) susikraunu šmutkes ir po kelių dienų viena išvažiuoju į Slovakiją.
Iki šiol manau, kad tai buvo viena smagiausių mano kelionių, nuo dainų terasoje, iki veiksmo filmo elementų vidury nakties, ir iki 2,2km aukščio viršūnės, kurią tada įveikiau, ir supratau, kad galiu gerokai daugiau, nei pati maniau.
O štai šiomis dienomis varau save iš proto: o kas būtų, jeigu būtų? Ir taip galvoje be perstojo dėlioju įvairius scenarijus, planus, viskas malasi, plakasi, o jei? O jei būčiau padarius? O jei būčiau nuėjusi? O jei nebūčiau metusi mokslų? O jei būčiau neatrašiusi į tą laišką? Tiesiog perkratau įvairius savo gyvenimo pasirinkimus, ir jau net sapnuoju nesąmones.
Ir kažkodėl negaliu nustoti. Negraužiu savęs, tačiau net ir žiūrėdama į šią nuotrauką, kažkodėl sugebu pagalvoti, kad o jei, o jei būčiau slystelėjusi, nes kabėjau kone virš prarajos...
Nuraminkit, kad ne aš viena save varau iš proto, ką?
Susitikime instagrame!
