Labai laukiau šios knygos. Pirmas penkias sugraužiau, šiek tiek ramiau dorojau Šešėlio sesers istoriją, tačiau visos kitos mane sužavėjo. Kai pamačiau, kokios apimties šioji – nudžiugau – laukia daug gėrio. O ir Elektra tarsi pati savaime žadėjo, jog nuobodu nebus.
Kuomet po tėvo mirties Alė, Maja, Star, Kelė ir Tigė randa savo šaknis, ateina metas jų ieškoti iš Elektrai – pasaulinio lygio modeliui, kuris tarsi turi viską, tačiau kartu nieko. Jauna moteris gyvenime susiduria su daug problemų – rasizmas, priklausomybės, vienatvė... atvykus į tėvo namus ji supranta, jog neišsiaiškinusi savo praeities, sunkiai begalės žengti į priekį. Tačiau priklausomybės sveria ją tarsi akmuo po kaklu. Ką rinktis: laisvę daryti ką nori, ar sveikimą?
Ak, Riley, mano miela Riley. Kokia tu puiki pasakotoja. Sugalvoti ir į pasaulį paleisti tiek asmenybių sugeba retas kuris rašytojas. Neslėpsiu, mane kartais nervina šios rašytojos rašymo stilius. Erzina moterų silpnumas, kurį itin ryškiai transliuoja autorė, ypač šioje knygoje, kai viskas sukosi tarsi užburtame rate. Pykau dėl tokių skaitytojui peršamų akivaizdybių, kaip kad alkoholio vartojimas ar narkotikų blogumas. Riley nemoralizuoja, bent jau tai yra puiku, tačiau pirmus tris šimtus puslapių iš 800 aš pykau. Tas hiperbolizavimas mane vedė iš proto. Mintyse vadinau šią knygą kol kas prasčiausia istorija, kurią sukūrė Lucinda. O vėliau viskas apsivertė aukštyn kojomis ir mes galėjome pamatyti visai kitokią Elektrą. Ir tik užvertusi knygą supratau, kam reikėjo viso to kontrasto.
Vis tik iš Elektros kaip asmenybės aš tikėjausi daugiau. Norėjau mažiau aukos vaidmens, daugiau judėjimo į priekį, nes pagalbos jai netrūko. Buvo įdomu skaityti apie Afriką. Žavėjo pasakojimai apie gentis, papročius tradicijas, tačiau pati labai nustebau – būtent dabarties linija man pasirodė kur kas įdomesnė ir įtaigesnė. Elektros problemos sudėtingesnės. Gal todėl, jog artimesnės mūsų laikams? Nežinau to, tačiau supratau, jog peržengus į romano antrą pusę man viskas pagerėjo. Ėmiau labiau mėgautis istorija. O Riley, kaip visada, susuko ją tikrai įdomiai.
O jei rimtai, labai lauksiu kitų dalių, nes paukštelis pakuždėjo, kad jų bus daugiau, nei viena. Ši kitokia, aprėpia plačiau, skaudesnes problemas analizuoja, bet man patiko. O Elektra... verta savo vardo. Laukiu visko, ką dar apie ją teks perskaityti, nes įsimylėjau jos ryžtą.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!
