Buvau nusiteikusi tam, jog čia bus kiekvieno skaitytojo svajonė arba istorija apie rašytojo prakeiksmą.
Įsivaizduokite, rašote knygą, viskas krenta iš rankų, širdis sudaužyta, įkvėpimas jus palikęs, ir staiga vieną naktį jūsų kuriama veikėja iškrenta... iš knygos į jūsų namus. Būtent taip nutinka sugniuždytam Tomui, kai vieną dieną jo personažas atsiduria jo namuose. Ir šiek tiek pamaišo visas kortas. O ir Bilė ne iš kelmo spirta!
Musso yra saldainiukas. Kam nepatinka labai lengvai skaitomos, visiškai pramoginės knygos, kai pilnai supranti, kaip čia viskas baigsis, tai gal ir neimkite į rankas, nes nuvils. Tik, beje, čia pabaigos aš nenuspėjau, o sancta simplicitas! nors ji tokia akivaizdi, kai pagalvoju dabar.
Kai skaičiau šią knygą, man nesiskaitė niekas, tai ėmiausi seno gero patikrinto būdo - skaityti pažįstamo autoriaus kūrinį. Musso rašo dviejų tipų romanus: arba šaudo gaudo, arba mistinius, tai žinokite šitas buvo abiejų mišinys. Veiksmo čia netrūko, persekiojimo užteko, davimosi Kalifornijos greitkeliais irgi (buvau net pagalvojus, kad arba Musso veiksmo filmų perdozavo, arba eismo kelių taisyklių neskaitęs). Ir kaip visada jo knygose daug muzikos. Musso kalba apie dainas, atlikėjus. Čia jau jam labai būdinga ir tą galima sutikti kiekvienoje jo knygoje.
Kaip jau minėjau, vieno vakaro saldainis su šiokiu tokiu moralu, truputį užknisančiu pagrindiniu veikėju, bet šiaip neskaitadienius išgelbėjo, tad nesiskundžiu.
O šiaip, pagalvokite: jūsų kuriamas veikėjas atsiranda realybėje. Turbūt ne kiekvieną veikėją norėtume susitikti...
Susitikime instagrame:
