MANO VARDAS - MARYTĖ - Alvydas Šlepikas

Tai yra mūsų istorija, mūsų istorijos dalis, ir vis dažniau pastebiu, kad yra daug apie šiuos dalykus nežinančių žmonių. Mano pačios močiutė, žinau, girdėjau, jog buvo priglaudusi mergaitę - vilko vaiką, tik mamos pasakojimų vis nesurišdavau, kad būtent apie Vilko vaikus kalba. Mes daug ir dažnai girdime apie tremtį, apie lagerius, apie koncentracijos stovyklas, o beveik niekas nekalba apie vaikus, kurie pėsčiomis ateidavo iš Rytų Prūsijos dėl kąsnelio maisto ar šilto viralo. Kurie bėgdavo per užšalusią upę ledu, o tuo pat metu į juos šaudė rusų kareiviai. Pramogai.

Vos prieš kelis mėnesius skaičiau negrožinę knygą apie šį istorijos periodą, ir knyga man patiko. Kai karas vieniems pasibaigė, kitiems jis tik prasidėjo. Kai vieni galėjo kvėpuoti ir išsilaisvinti, kiti dar tik pakliūdavo į pinkles, iš kurių vargiai galėdavo išsipainioti ir likti visi kartu. Man asmeniškai gal ir atrodo skaudžiausia tai, kad būdavo išdraskomos šeimos, vaikai atskiriami nuo mamų.

Ar šioje knygoje daug žiaurumo? Mano akimis, taip. Kai gyvenu tokiomis sąlygomis, kokiomis gyvenu, tas jų patirtis matau ir suvokiu kaip itin tragiškas. Galvoje sukosi viena: jei turi galią ir tau atrištos rankos skriausti kitą, ar tikrai būtina tą daryti? Kodėl nepasirinkti kito kelio, nepametant žmoniškumo?

Daug dalykų įvyko šioje knygoje. Nemažai ir veikėjų. Visų patirtys ir išgyvenimai panašūs. Ar labai griebė už širdies? Gal ne, nes knyga pasirodė kaip labai sušvelninta tikrovės versija, visko įvilkimas į gražų prozos rūbą sumažino skausmą ir realumo jausmą. O gal tik man taip pasirodė, o jus sukrės ir savaičių savaitėmis apie tai galvosite. Nors ką aš čia, galvoju ir aš. Tik man kažkodėl mintyse sušmėžuoja vyras, kuris davė duonos, o ne tas, kuris atėmė.

Baisu taip gyventi. Nuolatinė įtampa, alkis, šaltis. Ir kai išgelbėti gali vienas sakinys, pasakytas lietuvių kalba: mano vardas - Marytė.

Aš sakysiu atvirai - man čia kažko trūko, nepalietė, nesugraudino. Ir siužetas man neatrodė labai tvirtas. Viskas taip apgraibomis. Minčių paliko daug, bet tvirto pagrindo aš čia pasigedau. Ir labai tikiuosi, kad kitas skaitytojas tokį čia atras.