Ši rašytoja yra vienas didžiausių mano atradimų. Ji rašo istorijas, kurios yra tikroviškos ir kertančios per labai skaudžias vietas. Jos yra jautrios, giliai paliečiančios ir nepamirštamos. Tą tikrai drąsiai galiu pasakyti tiek apie „Vieni metai. Atskirai“ tiek apie „Septyni Evelinos Hugo vyrai“. Šis romanas skaitėsi labai lengvai, veikėjai man patiko (iki kol nebepatiko), siužetas pasirodė gal kažkur jau matytas ir girdėtas, tačiau autorė kažką padarė, kitaip sukabino kabliukus, jog vis tiek daug kas atrodė labai originalu ir nauja.
Ema ir Džesas myli vienas kitą nuo mokyklos laikų. Jie kartu keliauja, mėgaujasi gyvenimu ir vienas kitu, kol pirmųjų vedybų metinių išvakarėse Džesas išskrenda į Aliaską ir... dingsta. Randamos tik jo lėktuvo dalys, o vyras lyg skradžiai žemę prasmenga Ramiajame vandenyne... netekusi savo gyvenimo meilės Ema grįžta pas tėvus, į savo gimtąjį miestą, kur gydosi sielos žaizdas, o galiausiai sutinka savo jaunystės laikų draugą, kurį pamilsta. Ema supranta, kad nors tai skamba neįtikėtinai, ji Semą myli taip pat stipriai, kaip mylėjo Džesį. Tačiau likimas paruošęs jauniems sužadėtiniams išbandymą – vienos vakarienės metu Ema sulaukia skambučio iš savo vyro...
Nieku gyvu nenorėčiau atsidurti Emos vietoje. Dėl kelių priežasčių: nenorėčiau netekti savo gyvenimo meilės. Nenorėčiau kurtis visko iš naujo, statytis namo nuo pamatų, pradėti nuo naujo puslapio ir vėliau sužinoti, kad galiu grįžti ten, kur ir pradėjau ir pabaigiau. Nenorėčiau nieku gyvu vienu metu mylėti dviejų žmonių taip stipriai, kad net skauda, gal širdis, rodos, plyš. Beje, yra toks sudaužytos širdies sindromas iš tiesų, kai žmogui beveik atrodo, jog jį ištiko širdies smūgis – jausmas, spėju, arba tik galiu įsivaizduoti, panašus... taip turėjo jaustis Ema.
Man šiame romane buvo gaila visų veikėjų. Negaliu išskirti nei Emos, nei jos vyro, nei jos galimai būsimo vyro Semo. Bandžiau įsijausti į visų jų kailius, mąstyti, svarstyti; vienu metu net dėliojausi pliusus ir minusus mintyse abiems vyrams, tarsi tai galėtų padėti Emai pasirinkti.
Tačiau pasirinkimas buvo aiškus nuo pat pradžių. Nenoriu atskleisti detalių, nenoriu aiškinti kodėl aš taip manau, tačiau autorė viso romano metu mums mėtė mažas detales, trupinėlius, kuriuos susirinkdami jau galėjome matyti ryškų kontastą tarp vyrų, taip pat ženklus ar idėjas, kurių dėka galėjome numanyti. Tačiau vis tiek, nesvarbu, kurio vyro pusę aš asmeniškai palaikiau, vis tiek manau, jog situacija bet kokiu atveju buvo neteisinga. Negalima lyginti to, ką teko pergyventi kiekvienam iš veikėjų, bet Džeso man buvo gaila labiausiai. Nesiplėsiu, bet jis patyrė daugiausiai, jam skaudėjo labiausiai. Kita vertus, kas aš tokia, kad vertinčiau ar matuočiau kito skausmą.
Kaip ir visuose Taylor Jenkins Reid romanuose, man viskas patiko kur kas labiau, nei nepatiko. Tačiau nebūčiau aš, jei nepaminėčiau poros dalykų, kurie man neįtiko ar netiko. Pirma – Džeso išsigelbėjimo istorija. Aš žinau, kad žmonės neįtikėtinomis sąlygomis sugeba herojiškus dalykus, tačiau šiuo atveju nesu tikra, kad tai įmanoma. Kas nors pataisykite mane, prašau, jei esate ką nors panašaus girdėję. Kitas erzinęs dalykas buvo seilėjimasis. Suprantu, negaliu imti meilės romano į rankas ir tikėtis, kad nebus prisipažįstama meilėje. Ir dar dviems vyrams, vienam lyginėmis, kitam nelyginėmis savaitės dienomis (juokauju, beveik). Bet po galais, vietomis jau buvo per daug. Kartas per tris puslapius yra gana. Trys kartai viename puslapyje – per daug.
Labai gražus romanas, priverčiantis pasverti, pamatuoti; sudėlioti pliusus ir minusus bei susimąstyti apie tai, kaip mus keičia laikas.
Leidyklos dovana.
Susitikime INSTAGRAM!
