Šioji Claudelio knyga man pasirodė pati silpniausia, tik ne
jis dėl to kaltas, o aš pati. Dar šiemet skaičiau „Šuns archipelagą“ ir tuomet
sakiau, kad knyga beveik tokia pat stipri, koks man pasirodė Brodekas. Šio romano
aš ieškojau visur – pardavime jo nebėra, sunkiai rasi ir iš antrų rankų, tad
liko senas geras ir laiko patikrintas variantas – biblioteka. Koks mano moralas
ir pasiūlymas? Daryti pertraukas tarp jo kūrinių, ir daryti jas kuo ilgesnes,
nes tokių emocijų užtenka ir nedidelėmis dozėmis.
Šiame romane policininkas rašo dienoraštį, tarsi pasakoja
istoriją savo žmonai apie miestelį ir jame vykusius dalykus. Karo metai, ant
kalvos užlipusi jauna mokytoja stebi karą iš toli; miestelį geležine ranka
tačiau nebyliai valdo nuo visų atsiskyręs prokuroras, sprendimus priima
teisėjas... viskas vyksta lėtai, o jų gyvenimas skyrius po skyriaus pamažu
atskleidžiamas skaitytojui, kol viskas sukrenta į reikiamas vietas.
Jeigu kas nors neskaitėte nei vieno šio autoriaus romano,
tai papasakosiu apie gražų tekstą, kokybišką prozą. Tai nebus knyga, kurią „sugraušite“
vienu ypu, nes tokiais kūriniais reikia mėgautis. Man skaitant susidaro
įspūdis, jog autorius pasveria ir pamatuoja kone kiekvieną sakinį, o tuomet
pasilieka prie varianto, kad geriau kokybė, o ne kiekybė. Protingas skaitytojas
juk ir pats viską atkapstys tarp eilučių. Viskas parašyta ir paprastai, ir gana
sudėtingai vienu metu, aš nesugebu net apibūdinti. O tame, gana paprastame
tekste sutalpinta dar tiek daug turinio. Apčiuopiamo, preciziškai nukertančio
kada reikia, ar atgaivinančio vieną ar kitą giliai užslėptą emociją.
Įdomiausias man buvo prokuroro personažas, vis svarsčiau: ką
jis slepia? Kokia toji jo siela? Ir tada suvokiau, kad dirbant tokį darbą, kokį
dirba jis, ko gero ir yra protingiausia išjungti emocijas, atsiriboti nuo
kitų... ar net nuo savęs.
Philippe Claudel ir šiame romane pasiima žmogaus galią,
panaudoja ją taip, kaip naudoti nederėtų, ir stebi – kas dabar bus? Nustebau atradusi
ir šiek tiek meilės jo romane, bet man čia viskas labai tiko, o galų gale, aš
net nenuspėjau kas ir kodėl. Užvertusi paskutinį puslapį galvoje kirbėjo
daugiau klausimų, nei buvau gavusi atsakymų, tačiau tai yra gerai. Man patinka
pačiai su savimi diskutuoti apie moralę ir jos ribas. Skaitykite. Vieną jo
kūrinį per metus, bet skaitykite.
Susitikime INSTAGRAM!
