Nebe pirmas kartas, kuomet man į rankas patenka mažos apimties knygutė, savyje talpinanti tiek daug. Prieš daug metų mačiau ir pagal ją pastatytą filmą – paskutinė jo scena, ta svarbioji scena, lemtinga scena vis dar retsykiais prašmėžuoja man prieš akis, ir vargu, ar kada nors ją pamiršiu.
Devynmetis Brunas su šeima persikelia iš Berlyno į keistą vietą: berniukas pro langą mato tvorą, apraizgytą spygliuota viela, o už jos – žmonės, daug žmonių, dėvinčių dryžuotas pižamas. Brunui namuose darosi nuobodu, tad vaikas išsiruošia ieškoti draugų ir netrukus – eureka! – randa. Naujuoju Bruno draugu labai greitai tampa kitapus tvoros gyvenantis Šmuelis.
Pačioje pradžioje skaičiau ir raukiausi – kodėl pakeistas Aušvico pavadinimas, juk galima pragarą vadinti ir tikruoju vardu. O po to viskas paaiškėjo. Tai buvo tarsi dar viena iš vaikiško naivumo ir nežinojimo apraiškų. Visa knyga tiesiog persunkta to nekalto vaikiško naivumo, kai dar esi to amžiaus ir neskirstai žmonių pagal rasę, odos spalvą ar etninę grupę. Vaikams šie dalykai netrukdo tapti draugais, netrukdo net ir spygliuota tvora.
Man vis tik pati baisiausia dalis buvo ne pats Aušvicas, o tai, kas Bruno tėvas buvo jam, o kas Šmueliui. Jog vienam vaikui jis dalino meilę, o kitam kėlė nenusakomą baimę. O, bet, tačiau – manęs neįtikino vienas iš pagrindinių dalykų šiame romane – kaip tie vaikai sugebėjo tiek laiko bendrauti nepastebėti? Iki šiol manau, kad tokie dalykai jokiais būdais nebuvo įmanomi, man protu nesuvokiama kaip nacio vaikas galėjo lankyti koncentracijos stovyklos gyventoją. Ar tai įmanoma?
Knygutė nedidelė, koncentruota, be didelių išpūtimų, be patoso, be meilės istorijos ar pagraudenimų apie neteisybę; pasakojama vaiko akimis – išsyk tampa gerokai skaudesne ir realesne. Tai skaudi istorija, emocijų bomba. Jei nematėte filmo, galiu išsyk įspėti, kad servetėlių prireiks (idėja leidykloms ir knygynams – servetelės turėtų būti parduodamos kartu su tokiomis knygomis) romano pabaigoje.
Leidyklos dovana.
Susitikime INSTAGRAM!
