Kai tik perskaičiau, kad ši knyga apie kalėjimą ir su mirties bausme nuteistus karius, tikėjausi visiškai kitokio romano. Afrika, kalėjimas, maniau, jog čia į aki bus drėbtelta nenusakomi kiekiai žiaurumo, tačiau to fizinio žiaurumo tiek daug ir nebuvo, o romanas vis tiek per galvą trinktelėjo neblogai. Visa įtampa, manipuliacija ir stiprus spaudimas, kuomet pritrūksta oro, čia veikė puikiai.
Ambicingas kino prodiuseris prikalbina rašytoją leistis į pavojingą nuotykį. Rašytojas turėtų nuvykti į pavojingą N‘dolo kalėjimą, esantį Kongo Demokratinėje respublikoje. Vyras turėtų kalbinti du ten kalinčius karius, kurie yra nuteisti mirties bausme. Jų likimas aiškus, tad prodiuseris nori medžiagos filmui. Juk ką dar galima geriau panaudoti filmui, jei ne tragiškus žmonių likimus?
Romanas visiškai kitoks, unikalus, išskirtinis. Skaitydama dėliojau mintis ir bandžiau atsakyti į klausimus kartu su rašytoju. Vien tik klausimai, tamsa, paslaptys, jokių atsakymų. Nuolatinė paranoja ir baimė. Būtent toks šis romanas – persunktas paranojos, abejonių ir baimės, nepasitikėjimo kitais ir savimi.
Esu įsitikinusi, jog kiekvienas skaitytojas čia atras savo tiesą, prasiskins savo kelią per klaidžias Afrikos džiungles ir tirštą rūką, kuris tvyro viso romano metu ir neleidžia matyti toliau nei ištiesta ranka... Tokie kūriniai palieka kažką viduje ilgam. Nieku gyvu nerėkiu, kad knyga man nunešė stogą – toli gražu. Bet aš taip stipriai viskuo ir visais abejojau, testavau savo moralę, kalbėjausi su savimi, baisėjausi Afrikos kalėjimų aplinka bei sąlygomis. Ir vis tiek neradau atsakymo į pagrindinį klausimą: tai kalti jie, ar ne?
Leidyklos dovana.
Susitikime INSTAGRAM!
