Kai tik garsiai pasisakiau, jog skaitau šią knygą, sulaukiau kaip niekad daug žinučių ir komentarų, jog knyga labai patiko, jog tai mėgstamiausia kai kurių žmonių knyga, kad ji nuostabi, jog joje rasiu įstabų pasakojimą apie motinos pasiaukojimą ir neblėstančią meilę sūnui... taigi, ar man susidarė toks pats įspūdis perskaičius romaną? Tikrai ne, netgi priešingai. Bet apie viską po truputį.
Autobiografiniame romane Romain Gary aprašo savo vaikystę Vilniuje, Varšuvoje ir vėliau Nicoje. Pasakoja apie savo santykius su aplinkiniais, su motina; apie augimą ir brendimą be tėvo, apie laiką, praleistą kariuomenėje. Toks būtų trumpas knygos apibūdinimas – bet po juo slepiasi kur kas daugiau. Visi, kurie romaną jau skaitė, man pritars, jog tais keliais sakiniais tik atsainiai perbraukiau paviršiumi. Romano esmė, ašis, branduolys – sūnaus ir motinos santykiai. Įsiurbiantys, išsiurbiantys, statantys ir griauntantys; skleidžiantys atsidavimą ir baimę vienu metu, užvaldantys ir išlaisvinantys...
Visų pirma noriu pasakyti, tiksliau, patvirtinti visiems žinomą faktą, jog Gary ką jau moka, tai rašyti. Kalba sodri, turtinga, romanas parašytas nuostabiai. Žinau, jog tai yra ir vertėjo darbo vaisius, tačiau tam, kad atsirastų toks vertima, turi būti ir sukaltas pats tekstas. Gary virtuoziškai valdo plunksną, o žodžius įvelka į pačius prabangiausius rūbus.
Ir pats jų gyvenimas pasirodė visai įdomus, nes motinai esant tokiai apsukriai, jiems vis pasisekdavo patekti į tokias vietas, į kurias ne visiems pavyksta. Tik vis tik kyla klausimas, kad jei šis romanas nebūtų taip gražiai parašytas, o ant viršelio nesipuikuotų jo pavardė, ar tikrai mes manytume, jog istorija yra labai kažko išskirtinė ar ypatinga?
Dar man patiko, neironizuoju, Gary hiperbolizavimas. Vien ko verta istorija apie tai, kaip jis neva vos Hitlerio nenužudė. Taip pat buvo įdomu ir tai, kaip dėl motinos įtakos ir jis pats įtikėjo, kad yra pats geriausias, nuostabiausias, ir nepakeičiamas.
„Manau, kad ryžtas nepasiduoti, neišsisukti nuo įsipareigojimų motinai suvaidino svarbiausią vaidmenį man kovojant dėl išlikimo.“
Šia citata norėčiau pradėti jau ne tokią teigiamą apžvalgos dalį. Norėčiau pabrėžti, kad gerbiu visų nuomonę ir meilę šiam rašytojui ir akcentuoju, jog taip manau aš, toks yra būtent MANO santykis su knyga, ir aš visiškai suprantu, jei jums atrodo kitaip. Be to, jei tai būtų paprastas, o ne autobiografinis romanas, galbūt ir reaguočiau kitaip, nes kalbėčiau apie veikėjus, o ne apie konkrečius žmones.
Kai daug kas teigia, jog čia aprašoma nenusakoma motinos meilė sūnui, man viskas pasirodė kiek kitaip. Aš matau tik toksiškus santykius, kuomet vaikas neturi pasirinkimo ir yra dusinamas motinos, kad ji patentintų savo neišsipildžiusius lūkesčius ir išpildytų svajones. Kad ir situacija, kai dešimtmetis berniukas nenori mirti, nes paliks mamą vieną. Ar turi dešimtmetis nešti tokią atsakomybę? Gary motina man tikrai pasirodė kaip ta mama liūtė, kovojanti už savo vaiką ir jį mylinti. Bet tuo pačiu, ji man atrodė tarsi apsėsta kažkokios nenupasakojamos manijos, manipuliuojanti savo vaiku tam, kad pasiektų savo. Iki paskutinės akimirkos. Esu labai nustebusi, jog romane, kurį visi linksniuoja kaip kupiną meilės istoriją, aš teradau toksiškus santykius.
„Buvau pasiryžęs įvykdyti viską, ko motina iš manęs laukė, ir pernelyg ją mylėjau, kad pastebėčiau, kas jos svajonėse buvo naivu ir perdėta. Juolab sunkiau būdavo pripažinti, kad tai fantazijos, nes nuo vaikystės liūliuojamas būsimosios didybės pažadų ir pasakojimų, kartais juose pasiklysdavau ir jau nebegalėdavau atskirti, kur motinos svajonės, o kur aš.“
Apie talentingus žmones man visada labai įdomu skaityti, nes jie, nors jau turi daug, visada nori daugiau. O tai gana dažnai nesibaigia, nes įprastai tą talentą yra linkę įpiršti tėvai, versdami vaikus groti pianinu ar plaukti, kai vaikai to nė nėnori daryti ar yra visiškai tam negabūs.
Iš romano tikėjausi daug grožio, gėrio, stiprių emocijų (na, tokių tai gavau), tačiau gerokai daugiau išskaičiau nesibaigiančių motinos lūkesčių sūnui, kas man buvo nesuvokiama ir varė iš proto. Man tikrai nuoširdžiai gaila, jog romanas, kurį visi giria ir mato kaip nuostabią istoriją, man suteikė tiek daug neigiamų minčių ir taip mane supykdė. Nesinori kalbėti labai tiesmukai, bet jei ne paties teksto grožis, knygą būčiau numetusi jau po keliasdešimties puslapių, o dabar išbandžiau savo kantrybės ribas. Beje, visai patiko pabaiga.
Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!
