Šios rašytojos negaliu vadinti mėgstamiausia, bet ji yra iš tų, kuri guodžia. Kai prasta nuotaika – jos knygos padeda pabėgti; kai neskaitadieniai – ji gelbėja ir dažniausiai vėl grįžta noras skaityti būtent jos pagalba. Jos romanai yra milžiniškos apimties, tačiau dėl itin lengvo turinio knygos įprastai pakanka vos kelioms dienoms. O, beje, ar žinojote, jog Lucinda Riley savo milžiniškos apimties knygų nerašo, o įrašinėja jas balsu? Ji įvardina kiekvieną skyrybos ženklą, o po to kažkas jos tekstus perrašo!
Šis romanas mus nukelia į Marčmontų dvarą, kur jau garbingo amžiaus moteris Greta bando atgauti atmintį po prieš daug metų įvykusios avarijos. Kartu su ja keliaujame laiku, atsiduriame tame pačiame dvare ir prieš daugelį metų, kai Greta lakstė laukais, kūrė ateitį, mylėjo, gimdė vaikus. O po medžiu atrastas vaikelio antkapis sugrąžina prisiminimus. Kam jis prikauso? Kur jos duktė Česka ir kodėl jos nėra kartu?
Kai pasakoju apie knygas, dalinuosi įspūdžiais, visada tikiuosi, jog tiek rašytojai, tiek leidyklos vertina mano atvirumą ir tai, kad paprastai nevynioju žodžių į vatą. Tad šįkart noriu pakunkuliuoti apie tai, kodėl ir kaip Riley kuria tokias moteris, kurios nevertos nė durų kilimėlio statuso. Kodėl moterys pasirenka likti, o ne bėgti; kodėl ir kaip išvis atsiduria tokiose situacijose, kai klimpsti lyg pelkejė ir supranti, kad be pagalbos iš šalies nieko nebus. Bet žinote ką? Po to prisiminiau įvairius atvejus iš savo aplinkos, mintyse save nuraminau, kad juk buvo kiti laikai (kita vertus, Jean dArc kovojo ir tais pačiais pavojingiausiais laikais... vadinasi, įmanoma). Net neegzistavo suvokimas, kad moterys gali turėti teises. Tad taip stipriai pykti ir putotis nebenoriu. Bet vis tiek lauksiu, kol ji sukurs stiprią pagrindinę heroję.
Kodėl pykstu? Nes pagrindinė romano veikėjs buvo itin naivi, kartais tiesiog neįtikėtinai kvaila. Tik vėl pagalvojau, kad ir aš turiu savo bagaže įvykių ar dalykų, kai prisiminus kyla viena mintis – „Na ką aš tada galvojau?“. Tiesa, negalvojau.
Lucinda Riley rašo poilsinius romanus, o aš nieku gyvu nenoriu niekam sumažinti noro skaityti, tad mano nuoširdi rekomendacija bus kiek kitokia. Jei norite susipažinti autorės kūryba, nepradėkite nuo šios, nes nė nesuprasite, dėl ko ji tokia skaitoma. Imkite seniau leistus jos romanus, tokius kaip „Orchidėjų namai“, „Levandų sodas“, „Mergaitė ant jūros skardžio“ ARBA keliaukite tiesiai į „Septynių seserų“ pasaulį. Ten nutinka taip, kad vos išsiaiškini vienos sesers praeitį, jau nori bėgti ir kuistis ir narplioti kitos sesers šaknis; o kur dar skirtingos kultūros!
Leidyklos dovana.
Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!
