Ši knyga mane patraukė viršeliu. Žavi mane vis tik ryškios spalvos, kaip kokia šarka esu, ir tai nepasikeis. Kažkodėl tikėjausi labai jautrios, gražios ir jaukios istorijos...
Knygoje pasakojama apie moteris, jų skaudulius, netektis ir atradimus. Daugiau apie siužetą nieko nepapasakosiu, tik tai, kad Maša prieš daug metų neteko vaikelio, o Alisa gyvena su liga ir paaugliu sūnumi. Be šių pagrindinių veikėjų istorijoje vis sušmėžuoja ir pora senolių, kurių viena – varnas lesinanti ir kapinėse slampinėjanti Selė.
Geroji romano pusė: man irgi patinka kapinės, ypač visokios senos ir gražios, kuriose apstu skulptūrų ir akį traukiančių antkapių. Šioje knygoje kapinių mėgėjai ras daug visko įdomaus – nuo rašytojos pasakojimų apie mirtį, mirusius, apeigas ir tradicijas, iki spalvingų veikėjų, kurie būdami būtent kapinėse atsiskleidžia. Autorė labai gražiai kalba apie netektį ir paleidimą, atleidimą, mirtį. Patiko ir „anapusinės šeimos“ sąvoka, kurią vis girdėjome iš Mašos lūpų, kai ji pasakojo apie kapinėse lankomiausius kapus. Dar tikrai patiko atomazga. Likau šiek tiek nustebinta to, kaip viskas galiausiai susidėliojo į vietas, net ašarą nubraukiau, nes pasidarė ir liūdna, ir pasidžiaugiau dėl teisybės (sąlyginai). Viskas išsisprendė į tų jautrias pabaigas mėgstančių žmonių pusę, tai ir man visai patiko.
O dabar apie tai, kas man nepatiko, o nepatiko visai nemažai dalykų. Nereikalingi veikėjai – visų pirma, jų nė nepamenu, nes jie buvo tiesiog... nereikalingi. Siužetui jie nepridėjo nieko, jokių akis atveriančių tiesų nepasakė, širdžių nedaužė. Viena iš tokių veikėjų – na nepatikėsite – Selė. Romane ji sudalyvavo gal penkiose scenose, kurios nei įdomios, nei reikšmingos nebuvo, o išminties jos penkiuose ištartuose sakiniuose neradau. Dar vienas dalykas, kuris nepatiko – pirmi šimtas puslapių. Jei būčiau jų neskaičiusi, niekas nepasikeistų. Na, apžvalgoje nebūtų šio sakinio, ir prieš tai buvusių dviejų. Dar erzino ir bandymai viską labai gražiai aprašyti, kai skaitai ir jauti, kad nenatūraliai tekstas plaukia, toks jausmas, lyg sinonimų ar antonimų žodynas vis buvo vartomas. Vartomas per dažnai.
Nuoširdžiai nesupratau, ką autorė norėjo ištransliuoti šiuo romanu? Kad laikas gydo? Atomazga viską paneigia. Kad karma egzistuoja? Kad pasivaikščiojimas kapinėse ramina? Kalbu jau sarkastiškai, bet labai gaila, kai potencialiai labai graži istorija vis tik būna neišbaigta, o žinutė neištransliuota.
Leidyklos dovana.
Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!
