Man patinka knygos apie karą, aš to neneigsiu. Ne visai patinka, kad staiga visi rašomi romanai pavirsta „tikromis“ istorijomis, o tokia etiketė yra klijuojama dėl marketingo priežasčių. O kai dar galiausiai paaiškėja, kad viskas ten buvo visai kitaip ir rašytojas daug ką iškraipė. Tiesiog, nesvarbu kaip ir kodėl ką rašai, gal derėtų tai palikti kaip romaną? Tiesiog mintys, kurios net ne visai tinka šiam romanui, bet kažkodėl galvoje susidėliojo.
Pinas Lela – jaunas ir ambicingas vaikinas, kuris svajoja apie merginas, Ameriką ir ramų gyvenimą. Tačiau viskas apsiverčia, kai fašistų valdomoje Italijoje pradeda dėtis baisūs dalykai – šeima naktimis vyksta iš Milano į laukus, iš kurių stebi bombarduojamą miestą... tačiau visi suvokia – taip ilgiau tęstis nebegali. Šeima išsiunčia Piną į kalnus, kur vaikinas imasi treniruotis, o visai netrukus per kalnus ima vesti žmones į saugumu alsuojančią Šveicariją. Po šių žygdarbių Pinui grįžus į Milaną prasideda kiti darbai – lemtingo atsitiktinumo dėka jaunas vyras imasi vairuotojo darbo ir pradeda šnipinėti paties Hitlerio dešiniąją ranką...
Romane visko daug, jis kupinas veiksmo. Pradžioje mane žavėjo vietų aprašymai – daugelyje jų yra tekę būti pačiai, tad skaityti buvo dar įdomiau. Vėliau kartu su Pinu kopiau į kalnus ir mažumėle jam pavydėjau – juk kas mane sekate ilgiau, žinote mano sentimentus Tatrams, Kaukazui, Pirėnams ar kitoms nedidelėms kalnų grandinėms Ispanijoje... tokie skyreliai priversdavo mano širdį plakti stipriau. Ne tik dėl meilės kalnams, bet ir iš jaudulio, panikos ir streso dėl Pino gyvybės ir saugumo.
Dar labai patiko tai, kad nors romanas pasakojo apie Antrąjį pasaulinį karą, šįsyk skaitėme ne apie žydą ir ne apie koncentracijos stovyklą – šiokia tokia atgaiva po aušvico tatuiruotojų, prarastų žmonų ir kitų populiarių romanų. Nesakau, kad anie nepatiko, tik po jų pati ėmiau sapnuoti krematoriumus ir dujų kameras.
Skaitant šį romaną vis tik galvojau ir mąsčiau, kodėl tam tikromis aplinkybėmis yra pasirenkama pamesti žmogiškumą, tapti tironu, baisiu žmogumi, skleisti ir dalinti baimę, griauti, o ne statyti... kodėl žmonės yra linkę rinktis baisesnius rezultatus atnešančius dalykus? Aš suvokiu, kad kiekvienam jo sprendimas atrodo geriausias. Kad visų mūsų moralės normos yra skirtingos, ir kas man atrodo normalu, kitam išrodys baisu ir atvirkščiai. Tik kaltės jausmą visi jaučiame vienodai, įdomu kodėl taip yra? Nes tiek teisingus, tiek tragiškai klaidingus sprendimus priimame tokia pačia lengva ranka. Prisiminiau filmą, kurio taip ir nedrįsau pasižiūrėti, tačiau apie kuriame dėstomas situacijas teko daug diskutuoti psichologijos paskaitose („Eksperimentas“) – apie kalėjimą, į kurį įleidžiami skirtingi žmonės, burtų kelių jiems paskiriami arba kalinio, arba kalėjimo prižiūrėtojo vaidmenys ir „žaidimas“ prasideda. Šis socialinis eksperimentas man primena karą, kai žmonės apsiima vaidmenis, tik nereikia vaidinti.
Istorija man pasirodė labai jautri, vietomis žiauri, o kai kurias akimirkas atsiminsiu ilgai. Tekstas paprastas, nieko įmantraus, tačiau kai kurie siužeto vingiai mano minčių nepalieka jau kelias savaites ir manau, kad nepaliks dar ilgai.
Leidyklos dovana.
Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!
