Ryte labai paprastai išsiruošiau į Nacionalinę biblioteką ir vėl nuklydau... Aš toks grybas. Vėl atsidūriau ten pat, kur jau įlindau vakar ir iš kur mane išprašė. O šįkart aš išvis negalėjau įeiti. Vėl ratais, kol galiausiai patekau vidun. Vaikščiojau išsižiojus. Apie knyginius dalykus Vienoje bus atskiras įrašas!
Šenbruno rūmai - 17 amžiaus 1400 kambarių rūmai, kuriuose kaip sodyboje kartais vasarojo Hapsburgo dinastijos liaudis. Vidun nėjau, užteko sodų ir pasivaikščiojimo. Kažkodėl esu įsitikinusi, jog rūmai panašūs į Madrido, Versalio, Kopenhagos ir kitų Europos didmiesčių karalių rezidencijas... Nenorėjau mokėti už kažką, ką jau esu mačiusi, arba tai, kas galvoje susimaišys. Nuoširdžiai aš taip. Tik va mane kalbina imperatorienės Sisi rūmus būtinai aplankyti, tai dabar ir svarstau kaip čia spėti... Bet ką nors sugalvoti pavyks.
Na ir aišku menas... Kaip aš be jo, o bėgau tik dėl tapybos, nes kaip visada pirmu taikymu ieškoti Vermeer paveikslų. Radau, stovėjau, gerejausi kiekviena rūbo kloste, kiekvienu spalvos ir šešėlio sužaidimu, detalių vaizdavimu ir džiaugiausi dar dėl to, jog tai buvo vienas didesnių jo darbų, kuriuos mačiau gyvai. Smagiai pasirodė ir senelis, pritūpęs prie anūko ir aiškinantis jam apie paveikslą...
Kambaryje gyvena fainas ispanas, pliurpt ėmėm per sekundę, nes ir jis rašo apie knygas ir knygas. Ėjo Jokūbą, nemėgsta Berlyno ir šiaip "ir aš!", "būtent!" ir "aš irgi taip manau" nuskambėjo ne po vieną kartą.
Vakare ėmė lyt, jaučiuosi pavargusi, ryt pora taškelių, o tada namo, laikas skrieja... Šiandien daug pamačiau, nors ir nesiverčiau per galvą. Mokausi.
#vienavienoje
