Paskutinioji 2019 metų knygutė, kurią perskaičiau beveik važinėdama į darbą ir iš jo. Žinojau, kad taip ir bus, troleibusuose negalėjau atsiplėšti, kokia netikėtai gera ir paprasta vienu metu. Kokybiškai užbaigiau metus, tik tiek galiu pasakyti. Ir vis norėjau pasidalinti, tik neprisėsdavau...
Baba Dunja grįžta. Grįžta namo po daug metų, į namus, kuriuose jos niekas nelaukia. Kur niekas nerekomenduoja gyventi, nes ten paukščiukai galimai loja ir žmonės gimdo vaikus su keturiomis galvomis. Dunja grįžta į Černobylio sprogimo zoną Ukrainoje, kur net autobusas važiuoja tik iki tam tikro taško, o po to jau tenka parpėdinti namo savomis kojomis. Net jei jos aštuonios. Aš čia kaip juodo humoro mėgėja, sunku susilaikyti, juolab, kad ir pati Baba Dunja taiklius juokelius vis šaudė.
Labai šmaikščiai ir smagiai pasakojo, kol nebebuvo smagu. Temos, kurias paliečia šioje knygoje, man kiek priminė mano taip mylimą „Brodeką“, nes ir čia kalba apie žmogaus prigimtį, apie teisingus ir neteisingus sprendimus bei jų svorį, apie laisvę ir nelaisvę savo namuose... elementaraus žmogiškumo ir sovietinės represijos persunkta knyga, kai viskas tarp eilučių, o aš, kaip gimusi jau kitokiais laikais, gal net ne viską supratau.
Ir aišku, garsusis Černobylis. Vieta, apie kurią visi kalba ir netyla, apie kurią imta kurti serialus, rašyti knygas, tragedija prisiminta ir yra apkalbama taip plačiai, kaip ko gero nebuvo tuo metu. Vien serialas ką padarė – žmonės rašo, kuria, skaito, domisi.
O šiaip, gaila juk žmonių, kurie netenka namų, netenka gimtinės, nebegali grįžti, arba nenori. O jei ir grįžta, yra apriboti, nes kiti nevažiuos, o ir į patį, kaip į kokį raupsuotąjį žvelgs. Labai geras, trumpas ir sodrus kūrinys, perskaitai, ir pamąstai, ir pakrizeni – visko po nedaug, bet pakankamai, kad liktų įspūdis ir knyga įsirėžtų į atmintį.
Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!
