Apie trumpos apimties kūrinius rašyti nėra lengva, o ir išsiplėsti nesigauna, o ir vargu, ar reikia. Pati dar tik mokausi juos skaityti, nuo pat tada, kai su draugais skaitydavome Parulskį, Radvilavičiūtę ir balsu – Stankevičių. Kaip šiandien pamenu ratą draugų, apsėdusį trilitrinį stiklainį su pelenais, aplink besimėtant žiebtuvėliams, o kažkas vis po novelę, po vieną esė, balsu, jaukiai, jautriai... Dar nesyk esu minėjusi savo meilę Dainai Opolskaitei, o šiaip įvairius protingus tekstus internete su malonumu skaitau prieš miegą. Kai Kavaliauskaitė į pasaulį paleido šį rinkinį, buvau tikra, kad skaitysiu.
Dvylika novelių. Vienos juokingos, kitos juokingai graudžios, trečios tokios teisingos, kad net skauda, nes mes nedrįstam daug ko garsiai pasakyti. Pasikartojantys motyvai tik įaudrina vaizduotę, o juodas humoras ar taiklūs sarkastiški pastebėjimai man pasirodė laiku ir vietoje...
„Žodžius „vėžys“ ir „ramybė“ į vieną sakinį gražiai sudėlioti moka tik draudimo agentai ir kunigai.“
Labiausiai patiko ir pati artimiausia novelė pasirodė „CV“, ten radau ne vieną perliuką ir apsidžiaugiau, kad ne viena taip mąstau. Ypač apie darbo paieškas ir patirtis. Kita labai patikusi - „Paplūdimys“. Tarsi tas nuogumas būtų toks paprastas ir lengvas... Ak...
Ir visos jos tokios mums artimos, kalba apie dalykus, kurie, atrodytų, visiškai elementarūs, tačiau mūsų mintyse sukasi retokai. Kodėl taip nemėgstame savęs analizuoti? Kodėl nesame linkę į save pažvelgti iš šalies? Net neabejoju, kad atrastume daug visko netikėto. Tokia ir ši knyga, tarsi galimybė pamatyti viską kitokiu, tačiau teisingu kampu. Kaip gera vėl įsimylėti, net jei tai – trumpoji proza.
Leidyklos dovana.
Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!
