Man labai patinka plonos knygos. Ne dėl to, kad jos perskaitomos sąlyginai greičiau, o todėl, kad būna parašytos itin kokybiškai ir koncentruotai. Ir tik įrodo, jog nebūtina pilstyti iš tuščio į kiaurą visus 700 puslapių. Įrodo, jog gerai istorijai gali pakakti ir šimto...
Kombinis yra tarsi atskiras pasaulis. Keiko – netgi visas pasaulis. Kombinyje ji jaučiasi geriausiai, ji savaip suvokia tvarką ir taisykles, ir mano, jog darbą reikia atlikti kokybiškai. Keiko bando gyventi kaip visi, tačiau ne visada sėkmingai. Keiko nesuvokia, kodėl negalima išsikepti nugaišusio paukštelio, kuomet namuose kepama višta... ji sunkiai jaučia empatiją kitam gyvam padarui, arba tiesiog nemoka to parodyti. Ir gyvena toliau, savo pasaulyje, savo Kombinyje...
Tai knyga apie visuomenės ir mūsų, moterų, santykį. Bei visuomenės ir kitaip mąstančių žmonių santykį. Ir viskas čia gerokai sudėtingiau, nors kone visas siužetas vyksta mažoje parduotuvėleje, vadinamoje kombiniu. Kažkodėl mūsų Narvessen man atrodo tiksliausias atitikmuo, kai ir maisto rasi, ir kokių buities prekių, jei netyčia ko pritūksi. Taigi, knygoje kalbama apie normas ir tai, kaip viskas „turėtų būti“ (aišku man, kaip sąmoningai ir suaugusiai moteriai kyla klausimas: o kas nustato tas normas?), o aš vis tik išskaičiau tai, jog mes, moterys, privalome laikytis taisyklių. Jei tau apie trisdešimt, susirask padorų vyrą, ko tu čia dar nori? Net jei tu tenori dirbti paprasčiausią darbą, ar turi kokių nors tikslų, tai kam tie tikslai, jei be vyro? Tarsi jis tave papildytų ir užbaigtų tavo vargšę „neužbaigtą“ ir „ne iki galo suformuotą“ asmenybę. Cha. Idealu būtų rasti partnerį, su kuriuo vienas kitą papildytume, idealu. Bet mūsų visuomenėje kuo toliau, tuo labiau užtenka tik „kad geras žmogus būtų“, visa kita nesvarbu. Iš dalies tam pritariu, iš dalies ir nelabai, nes nenoriu visą gyvenimą miegoti su vyru, kuris manęs netraukia, kad ir koks geras bebūtų.
Tai skaudi istorija apie pasirinkimus, jų neturėjimą, aplinkos spaudimą elgtis vienaip ar kitaip, nes kaip tu čia nukrypsi nuo normos. Jaučiasi, jog autorė įdėjo labai daug savęs ir dėl to pasidaro dar skaudžiau; ir tik norisi visus papurtyti, kad na kodėl, kodėl negalite žiūrėti į savo kiemą ir nelaipioti per tvoras pas kaimynus...
Ir, žinoma, kaip mėgstanti pakeliauti moteris pasakysiu – mane žavi Japonija ir jos kultūra. Jau ne vienus metus mąstau, kad reikia ten nuvykti, puikiai suvokiu kad ten – kitoks pasaulis. Nuvykusi ten pasijausčiau panašiai kaip Keiko, iškėlusi koją iš Kombinio, kažkodėl tuo neabejoju. Nemažai tos tolimos ir mums svetimos kultūros rasite ir šiame romane – kai Kombinio darbuotojai yra dresuojami – kitokio žodžio tektų ilgai ieškoti, kai šypsenos yra repetuojamos ir prekės dėliojamos milimetrų tikslumu. Tas nenatūralumas manęs nebaido, vis tiek labai noriu.
Kitokia knyga, ne kiekvienam skaitytojui, bet paklibina įsitikinimus. Kaip reikiant paklibina.
Ačiū Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai už puikią knygą ir draugystę.
Leidyklos dovana.
Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!
