Keistai pasijutau perskaičiusi ir suvokiau, kad visiškai nesvarbu, kada pasidalinsiu įžvalgomis apie šią knygą, nes ji ne apie Kalėdas. Veiksmas vyksta prieš Kalėdas ir po jų, dar ir eglutę nusikerta liaudis, bet patikėkit, skaityti galit bet kada.
Bo su Zaku keliauja po pasaulį ir transliuoja savo gyvenimą instagrame. Po egzotiškų atostogų pietų pusrutulyje abu su savo draugu fotografu Leniu atvyksta į šaltą Norvegiją, kur apsistoja kalnų trobelėse, netoli fjordų, o ten taip tylu ir tamsu ir gera, jog toje gamtos apsupyje ir izoliacijoje Bo tenori mėgautis Šiaurės pašvaistėmis ir laukia Kalėdų. Juos pasitinka Andersas – rimtai atrodantis vyras ir apgyvendina savo senelės kaimynystėje. Netrukus paaiškėja, jog tiek senelė, tiek Andersas turi savų paslapčių. Bet ar jų neturime mes visi?
Bo ir Zakas dalinasi viskuo. Lenis „nutraukia“ ir tokius kadrus, kokių Bo nė už ką nenori viešinti. Ji trokšta bent šį tą pasilikti sau, neatiduoti visko pasauliui. Taip nuolat kyla konfliktai. Tema skaudi, ir kaip niekada aktuali šiandien.
Suprantu, kaip jaučiasi žmonės, kurie stebi kitų gyvenimus tarsi per rakto skylutę. Tačiau juk paspausdavimi tą mygtuką „sekti“ ar „follow“ mes patys pasirenkame, ar norime tą daryti. Kita vertus, kiek yra per daug? Kiek reikėtų pasilikti sau, kuomet daliniesi!?
Man kyla ir dar vienas klausimas. Kodėl tą darome? Kodėl keliame vienas ar kitas nuotraukas? Rašome tekstus apie vienus ar kitus dalykus? Atviraujame apie skaudulius, jautrias akimirkas tiems tūkstančiams sekėjų, vietoje to, kad kartais susėstume su taure vyno su seseria ar drauge? Aš pati prieš kelias savaites instagrame įkeliau savo nuotrauką, kurioje esu su apatiniais. Ir parašiau jautrų tekstą apie netobulumą, apie žmonių trūkumus, apie bendravimą ir vienas kito „matymą“. Ir didelė dalis žmonių suprato, ką aš norėjau ištransliuoti tiek nuotrauka, tiek tekstu. Atsirado ir viena moteris, kuri viską išvadino „pornucha“. Jei atvirai, tas tekstas mano galvoje sukosi kelias savaites, o nuotrauką prisiminiau visai netikėtai ir suvokiau, kaip ji tiks tam tekstui – toks apsinuoginimas, tačiau iš tiesų tenorėjau žmones priversti susimąstyti apie tai, kaip matome kitus.
Sunku šiais laikais – rodai per mažai – nesulauksi dėmesio, rodai per daug, netrukus kam užkliūsi. O gal tiesiog kartais susimąstykime, kodėl vieni elgiasi vienaip, kiti visai priešingai.
Romanas man pasirodė silpnas. Po kelių savaičių jau sunkiai prisimenu ką ten ta Anderso močiutė padarė, nors ir buvo įdomu skaityti apie Norvegiją prieš beveik šimtą metų... Bo ir Zako linija buvo nuspėjama, tad nesiplėsiu, bet romanas lengvas, keliems vakarams, kai nesinori nieko įpareigojančio ar sudėtingo. O ir susimąstyti privers. Bent mano smegenis tai tikrai pakrutino. Ir tikrai manau, kad turi būti rimtos priežastys dalykams, kuriais dalinamės, nes ne visi kitapus ekrano yra geranoriški ir gerbia kitų žmonių nuomonę.
Leidyklos dovana.
Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!
