Tikrai vis rečiau ir rečiau į rankas patenka knygos, kurių atomazgos nenuspėju. Tai ypač galioja trileriams, kuriuos gliaudau kaip sėmkes ir gana dažnai nusiviliu. Tai pirmoji šios autorės skaityta knyga – apie pirmąją sklandė ne pačios geriausios nuomonės, tačiau kas aš tokia, jog nepabandyčiau pati įsitikinti?
Megė pabunda po avarijos, jos gyvenimas apsivertęs aukštyn kojomis. Jos vyras dingęs, o dukrelė Elspetė žuvo avarijos metu. Moteris sukrėsta, tačiau tai nėra baisiausia. Siaubingiausia, jog ji nepamena nieko – nei kodėl išvis vyko prie upės, nei kas nutiko, nei kaip tai įvyko. Atmintis tarsi ištrinta.
Skaičiau, ir buvo labai liūdna. Įterpti dukrelės laiškai mane baugino ir maišė visas kortas. Buvau įsitikinusi, jog viskas yra vienaip, nei iš tiesų buvo. Tie laiškai draskė širdį, ir nors pati dar neturiu vaikų, bet juk pati esu kažkieno dukra ir galėjau gana stipriai jausti, kaip jautųsi paliktas vaikas. Mano nuomone, autorė ne tik tvirtai supynė trilerio siužetą, bet ir paklibino jausmus ir emocijas, sužaidė ne tik įtampos ar greičio, bet ir empatijos kortomis, kurios buvo netikėtai išmestos lyg koziris ir tik sustiprino viso romano įspūdį.
Tik vienas dalykas man šiek tiek nepatiko – nemėgstu, kai istorijoje lyg niekur nieko, ypač pabaigoje, atsiranda kažkoks paaiškinimas apie praeitį, nors iš pat pradžių apie tai nebuvo užsiminta. Tada susidaro įspūdis, jog autorė norėjo greičiau sudėlioti taškus į savo vietas ir tiesiog užbaigti istoriją.
Bet vis tik kaltieji čia buvo aiškūs, motyvai stiprūs, trilerio idėja gera ir mane įtikino. Dar kartą pamačiau, jog reikia pasitikėti savo nuojauta labiau, nei kitų žmonių atsiliepimais ar apžvalgomis.
Leidyklai dėkoju už knygą.
Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!
