Pamenu, ėjau viena San Francisko gatvių, ten toks rajoniuks neaiškus, netoli Turgaus gatvės... Staiga pamačiau labai gražų grafiti, tokia sena bobelė susiraukšlėjusi ant sienos... Pamaniau, kad va, reikia nusifotografuoti, gal kada pravers įkvėpimui... Ir po minutės fotografavimo pamatau link manęs einantį vyrą (šiaip tai per gatvę jis tiesiog ėjo), o aš visa paklaikau. Tamsu, siaura gatvelė ir juodas žmogus už kelių metrų. Labai smagiai paplepėjom, davė numerį, sakė parodys miestą, bet dabar turi lėkti į krepšinio treniruotę. Ar būčiau išsigandusi, jei jis būtų baltaodis? Klausimas sau pačiai, o tokių kilo šimtai skaitant "Amerikaną". Ir dėl to nepasidarė ant dušios lengviau.
Noriu pasakoti apie knygą ir nežinau nuo ko pradėti. Ifemelu ir Obinzė pažįsta vienas kitą nuo vaikystės. Jie negali be vienas kito, tačiau gyvenimas nusprendžia už juos ir jų likimai išsiskiria. Obinzė palieka Nigeriją ir išvyksta į Angliją, o Ifemelu iškeliauja už Atlanto, į Ameriką. Abu gyvena savo gyvenimus, bendrauja mažai, trumpais ir slogiais laiškais, kol galiausiai nustoja. Tiek apie siužetą, nenoriu plėstis, nes 600 puslapių knygoje įvyko tikrai daug.
Visų pirma, nedrįsčiau taip drąsiai knygos vadinti meilės istorija, nes tai labai toli gražu nebuvo knyga apie meilę. Rasizmas, diskriminacija, emigracija, socialinė nelygybė ir stratifikacija... tai buvo daug svarbesnės ir aktualesnės temos, nei toji meilė. Čia net seilėjimosi nebuvo, nes tiesiog nebuvo nei galimybių, nei aplinkybių.
Vis tik, kodėl išvykstame? Nes gerai ten, kur mūsų nėra? Perskaičius šį romaną ir prisimenus savo labai senas patirtis vis tik drįsiu pasakyti, jog namai yra namai. Nesvarbu, kiek draugų manaisi turįs, tačiau arba niekada nebūsi savas, arba tam reikės labai daug metų.
Prisimenu, kai draugavau su žmogumi iš kitos šalies, kiekvieną kartą pamačius tautiečius gatvėje bėgdavo sveikintis ir broliais visus vadindavo. Man buvo taip neįprasta ir nenormalu, juolab, kai mano tuometinė meilė buvo iš LABAI didelės šalies. Lygiai taip pat esu atsidūrusi toje ugnyje, kuomet buvome užpulti. Ir jei kas nors paklaustų dėl ko, dabar drąsiai pasakyčiau, jog dėl mano draugo odos spalvos. Kultūrų skirtumai, apie juos šiame romane ir kalbama nuolat. Viskas suvardinta arba labai akivaizdžiai, arba vis paminima subtiliau, tačiau suprantame, kaip mes ir ypač Amerikiečiai gyvena stereotipų kupiname pasaulyje.
Tik dabar aiškiai supratau skirtumą tarp afro-amerikiečio ir afrikiečio, o gal tiesiog niekada nebuvau apie tai susimąsčiusi? Žinoma, jog nebuvau. Autorė įtaigiai supina visą siužetą taip, kad kartais jau vien perskaičius ką nors, ką pasako veikėjas, žinai, kas kalba ir kaip, nors tiksliai nebuvo įvardinta.
Labai svarsčiau, ar leistis į asmeniškumus, tačiau dabar suprantu, kad jei to nepadaryčiau, būčiau viena iš tų, kurie ignoruoja, kurie nepastebi, kurie apsimeta tolerantiškais, tačiau nė velnio tokiais nėra. Aš žinau ką reiškia, kai kažkur įėjus kas nors nesupranta ir net paklausia ar nepasiklydai, aš žinau, ką reiškia, kai ilgiesi namų, tačiau negali grįžti. Aš suprantu, kaip galima negauti vieno ar kito darbo. Ir visa tai žinau dėl kitų priežasčių, tačiau nereiškia, jog jos yra teisingos ir kad pasaulis turi būti taip surėdytas.
Man tikrai patiko ši knyga, iškėlė į paviršių daug prisiminimų, sumaišė mintis ir supykdė ne kartą ir ne du. Pasirodė kiek ištęsta, tačiau kai tiek daug čia visko, negali skųstis. Ne šiaip jos norėjau, tad dėkoju leidyklai už knygą ir rekomenduoju tiems, kurie mano, jog nėra rasistai.
Leidyklos dovana.
Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!
