Kažkoks užkeikimas, ar užkalbėjimas, kad knygų su fantastikos elementais viršeliai yra baisūs. Pardon, bet kraupuma. Nebūčiau nuoširdi, jei to nepaminėčiau, nes tie, kas nepasidomės pačia istorija ir neišgirs gerų atsiliepimų, knygos į rankas neims. Kadangi mano gyvenime Haris Poteris man lygus biblijai, o tą pačią Kirkę suskaičiau pasigardžiuodama (ten mitologija, bet vis tiek nemažai fantastikos ir mistikos), tai ir ši knyga mane sudomino. Šiaurės literatūrai jaučiu simpatijas jau irgi netrumpą laiką ir dabar galiu tik džiaugtis susipažinusi su Graudaragiais ir Stikladarbėmis...
Istorija vis tik labai liūdna. Žvelkime pora tūkstantmečių į priekį ir atsidurkime Graudaragių salose, kuriose gyvena rami bendruomenė, kurios kiekvienas vaikas, sulaukęs šešerių metų turi susisitikti su Graudaragiu. Pagal tai, kiek laiko jie praleis kartu, tiek liūdesio bus skirta žmogui likusiam jo gyvenimui... Ulis su Graudaragiu užtrunka taip ilgai, kaip niekas niekada prieš tai, tad vaikas išsigąsta ir parašo laišką, įkiša jį į butelį ir visai netrukus sulaukia svečių iš kitos karalystės – pusiasalio, kuriame viską valdo stikladarbės moterys ir princesė Sadėja, kur vyrai neturi žodžio ir visi gyvena „tobulus“ gyvenimus ir jų tauta yra gerokai labiau išsivysčiusi nei gyvenanti Graudaragio saloje. Tik ar tikrai?
Noriu girti ir girti rašytojos sugebėjimą papasakoti epinę istoriją iš tiek daug skirtingų perspektyvų ir nesusukti skaitytojui galvos. Pati skaičiau ir stebėjausi, kaip lengvai atskiriu veikėjus ir suprantu, kas yra kas.
Kiek čia daug fantastikos, mistikos, mitų, tradicijų, smegenų plovimo. Gal aš tikrai per daug kapsčiau, bandydama gilintis visur, kur tik pavyko ir matyti politiką ir pavyzdžius, su kuriais susiduriame savo gyvenimuose ir šiuolaikiniame pasaulyje. Galbūt įžvelgiau tradicijų galią, kuri gali būti kone pragaištinga? O gal aš tiesiog tokia pažengusi agnostikė, jog man neatrodo normalu nulemti šešiamečio gyvenimą kažkokios tradicijos vardan...
Šis romanas kalba apie kraštutinumus. Galbūt tie, kurie turi mažiau, gali būti laimingesni, negu tie, kurie turi neva viską. Juk ne viskas auksas, kas auksu tviska. Šiuo atveju tai buvo stiklas, stiklas, apie kurį skaičiau ir žavėjausi, mėgavausi tuo, jog buvo pasirinktas ne auksas ar deimantai, o prabangi ir be galo galinga medžiaga, tačiau tuo pačiu ir tokia trapi, tarytum simbolizuojanti visą Sidrinėjos karalystę. Man tie abu pasauliai pasirodė lyg priešprieša: distopija ir utopija, atskirtos jūros...
Nenoriu daug visko atskleisti, bet pasikartosiu, jog tai nėra linksma istorija. Talentingai ir gražiai parašyta, veikėjai vienas už kitą įdomesni, siužeto vingiai taip greit keičiasi, kad teks ir graudintis, ir piktintis. Na, jei stebėtumėte tenisą, taip kaip ir jo metu, čia teks pasukioti galvą visomis kryptimis. Ar man šis romanas patiko? Labai, daug visko atradau, ko buvau pasiilgusi ir ką gavau. Ar norėjau kažkokios didesnės problemos? Žinoma. Man konflikto čia pritrūko, norėjosi stipresnės atomazgoss ir nunešto stogo, nes tuomet knygą būčiau traukusi į šių metų geriausiųjų dešimtuką. To negavau, tačiau vis tiek išsinešiau daugiau, nei tikėjausi išsinešianti.
