Ateinu apie knygą pakalbėti ir už pakarpos atsitempiu labai nepopuriarią nuomonę. Knygos Kalėdoms aš nedovanočiau. Jei dovanočiau vaikui, tai labai atsargiai, apmąsčius kiek tas vaikas suvokia apie mirtį, gedulą, susitaikymą. Ar man knyga patiko? Nepaprastai. Šilta, jautri ir skaudi istorija, įvilkta į nuostabių iliustracijų rūbą, be kurių, mano akimis, knyga nė pusiau tokia gera nebūtų...
Juliano Kalėdos šiemet bus kitokios. Per Kūčias švenčiamas berniuko gimtadienis irgi nebebus toks, kaip visada... Tėvai nekalba ir nesikalba, namai nepuošiami, o dinamitinė sesutė tarsi išsikrovusi. O viskas tik dėl to, kad dar vasarą šeima neteko dukros ir sesers Junės. Visai netikėtai Julianas susipažįsta su raudonplauke Hedviga, kurios plati šypsena ir nepaliaujamas tarškėjimas pakeičia Juliano šventes ir gyvenimą.
Man asmeniškai istorija pasirodė įdomi. Nuspėjama, nes vis tik, turi būti suprantama ir mažesniems skaitytojams, tačiau dėl to ji netapo prastesnė. Knygoje daug gerumo, daug geranoriškumo, bet kartu ir be galo daug skausmo, kuris spaudžia širdelę tiek veikėjams, tiek ir skaitytojui. Tai istorija, kuri privers patikėti stebuklais. Kuri išmokys susitaikyti, išmokti priimti mirtį, suvokti, jog vietoje graužaties verčiau rinktis prisiminti žmogaus šypseną, laimingas akimirkas ir šiltus santykius.
Gyvenime niekas nevyksta be priežasties, visi, kuriuos sutinkame, turi būti sutikti. Net jei tai neužčiaupiama raudonplaukė, kurios buvimas ir ramina ir trikdo vienu metu.
Graži knyga, dar puikesnės iliustracijos. Ir vaikams, ir suaugusiems, ir, sakyčiau, ypač jiems, nes mes dažnai pamirštame džiaugtis mažais dalykais.
