Jaučiu šokią tokią priklausomybę istorijoms, kurios pasakoja apie šeimą, santykius, įvairias dramas ir komedijas. Prieš gerą pusmetį ar gal net daugiau, skaičiau šios autorės knygą „Pakrantės medžiai“ ir ji mane sužavėjo. Mintyse perkračiau, jog tai bus dar viena rašytoja, kurios knygų su nekantrumu lauksiu. Pasirodžius šios knygos anonsui dar teko garbė išversti ir vieną interviu su rašytoja, tokiu būdu susipažinau su šio romano tema ir veikėjais. Vėl jaunas ir senas, apleistas namelis miško pakrašty ir moterys su paslaptimis.
Merilė po vyro neištikimybės su dviem vaikais persikrausto į nedidelį namelį, kurio savininkė Meilutė yra keista senutė, atrodytų, viskuo nepatenkinta ir susiraukusi. Moterys iš pradžių gana šaltai bendrauja, tačiau abi sunkiai gali nuslėpti jų panašumą, tad atsiranda kažkokia jėga, kuri jas traukia viena prie kitos ir galiausiai užsimezga graži draugystė. Meilutė turi paslapčių, Merilė, panašu, jog irgi. Ir trečiasis – pagrindinis – knygos veikėjas, anoniminė tinklaraštininkė, kuri viską mato, viską žino ir viešai parašo itin taiklius įrašus apie visuomenės gyvenimą ir dar prideda visokių pamokymų.
Jaučiuosi, lyg būčiau sužiūrėjusi gerą serialą su daug dramos, trilerio elementais, komikų pasirodymais ir romantikos krislu. Jei šį romaną skaityt ilgai, o dievai, galima pamiršti kas ten kieno draugė – veikėjų daug, visos „geresnės“ viena už kitą. Pusė romano priminė mokyklos laikus, kai didžiausia kalė tau į akis šypsosi, o ką galvoja iš tiesų, greit sužinosi, nes bus prikurpta pletkų ir išnešiota plačiau ir greičiau nei gripo virusas.
Kai tik pradėjau skaityti, labai apsidžiaugiau, jog viskas, panašu, vyksta chronologiškai ir nebus laiko šokinėjimo, bet kaip sakoma, neperšokęs griovio, nesakyk „op“. Deja deja, ir šis romanas buvo suskirstytas į „tada“ ir „dabar“ – Meilutė juk turėjo papasakoti istoriją, kuri manęs neįtikino, nesugraudino, nesujaudino ir šįkart mano įspūdis kitoks, nei būna įprastai. Kita vertus, visas dabarties siužetas pasirodė įdomus, buvo net pora vingių, ties kuriais nustebau ir atsilošiau. Ir erzino rašytojos pasirinkimas paversti pagrindinę veikėją tikra žiople visose gyvenimo situacijose. Skaitysit, pamatysit, apie ką aš.
Šiame romane daug problemų. Paliečiama nemažai socialinių temų: skyrybos ir kaip jas pergyventi, santykiai su vaikais, praeities skauduliai, kerštas, auklėjimas, kartų susidūrimas, nupoliruotos visuomenės problemos, skirtumai tarp draugų ir priešų... galėčiau ir daugiau išvardinti, bet nenoriu sugadinti malonumo.
Romanas man tik dar kartą įrodė, jog Amerikos pietiečių svetingumas dažniau yra priedanga, kai reikia tik pasirodyti kitiems, koks esi malonus ir dosnus, o kaip jau ten iš tiesų – žinosi tik pats. Ir šioje istorijoje susirišo visi galai, buvo sunku patikėti, kokie organizuoti ir protingi buvo kai kurie veikėjai, neįtikėtina. O dar man patiko gana teisinga pabaiga.
