Norisi čia ir priešistorės, ir istorijos, ir epilogo. O ir apžvalga nebus trumpa, kažkodėl nujaučiu, kad prirašysiu daug. Ir vis tik apie tokią knygą ko gero nebūtų realu parašyti tik šiek tiek.
Kai pavasarį pamačiau anonsus, knygos išsyk užsimaniau: pati stengiuosi vis pakeliauti, o čia, mat, knyga apie keliautojus! Ir dar lenkų autorės, kas nustebina, aš juk neskaitau lenkų literatūros. Tyčia netyčia, bet vis į rankas nepatenka. Filmus lenkų vis kokius pasižiūriu ir lieku sužavėta, o romanai... knygos? Terra incognita net ir man.
Tad bėgu visa laiminga pas knygynėlininkes knygos pasigriebti. Išeinu visa išsišiepus ir laukiu, kada gi man čia ją pradėt skaityt?
Ir taip sutapo, kad draugės vaiką reikėjo prižiūrėti, tas nusmigęs, aš su kibiru arbatos sėdžiu visa laiminga ir puolu doroti „Bėgūnų“. Pradedu skaityti, pradžia taip kabina, įdomu, intelektualu, tekstas veža. Kur ten ta jo žmona? Dingo saloje? Kas per paskaitos oro uoste? Panoptikumas? O, naujas žodis, išmokau, dabar jau žinau ką reiškia. Būna, kai tu tuoj įžengsi į ketvirtą dešimtį ir dar vis mokaisi naujus žodžius sava kalba. Ir labai smagu, pildosi žodynas.
Išėjau iš draugės perskaičiusi jau gerokai virš trečdalio knygos. Jau jutosi pasimetimas, nesupratau kur čia šuo pakastas: ar aš durna? Ar čia specialiai galai nesurišti? Ar taip turi būti? Knyga gavo Bookerį, na negali būti viskas taip neaišku...
Ir tada vargšė knyga liko gulėti ant mano knygomis nukrautos komodos kone pusmečiui...
Dabar čiupau knygą su nauju įkarščiu – tarsi išsikėliau sau išsūkį, kad ją įveiksiu. Skaitau iš naujo. Sudėtingas tekstas, bet visko daug naujo ir įdomaus – visai neseniai skaičiau Sabaliauskaitės naujausią romaną, o ir čia apie carą tiek daug kalbama. Apie visus gyvuliukus ir ornaniukus sloikėliuose. Keliose vietose net sužiaukčiojau, bet nieko, giliai įkvepi ir toliau brendi per tekstą. Plaukt nepaplauksi, man vis tik koks rąstas pasitaikydavo, ar tiesiog teksto fragmentas, kuris pastodavo kelią.
Ir aš vis laukiau. Laukiau to išganymo, atsakymų, išnarpliotų situacijų ir labai norėjau sužinoti, kodėl čia buvo minimi vieni ar kiti dalykai. Ir tada, bum, man likę pusė knygos – NOBELIS. Tokarczuk staiga apdovanojama dar ir Nobelio prizu, o aš pasijaučiu labai durna ir nebesuprantu nieko.
Gal daugeliui jau pasidarė įdomu, apie ką ši knyga?
Aš gyvenime kai keliauju, paprastai vis pasirenku kelis taškus, kuriuos noriu pamatyti. Sakykime, noriu pabūti A) Barselonoje ir B) Madride. Abu miestai yra aiškios mano destinacijos, tačiau man visada kyla klausimas: o kas yra tarp jų? Pamatysiu A, po to B. Čia kaip su matematika ir tuo, jog tarp 1 ir 2 yra begalybė... klystu? Niekada nesigaudžiau matematikos labirintuose.
„...>bet koks judėjimas yra iliuzija, keliaujame nepajudėdami iš vietos.“
Tai vat apie tai ši knyga. Apie išorines ir vidines keliones, keliaujančiųjų tikslus, siekius. Mirtį, gimimą ir viską, kas tarp jų. Ieškojimus ir atradimus. Mokslą. Istoriją. Meną. Įstabius ir neįtikėtinus žmones ir jų likimus.
Tada, daugeliui vėl, spėju, kils klausimas, ar man knyga patiko. O čia atsakymo nebus, nes pati jo nežinau. Buvo daug visko gero, bet man trukdė visas knygoje tvyrantis chaosas. Visos knygos metu jaučiausi lyg skaistykloje – viena koja pragare, viena rojuje... ir vis tiek labiau krypau link ten, kur šilčiau...
