Esu jau ne kartą ir ne du minėjusi, kad man knygos apie šeimą yra pačios įdomiausios. Kiekviena šeima yra tokia skirtinga, kad nors kai kuriuos dalykus gali ir numanyti, vis tiek susimąstau, kad va... čia pasimokysiu šito, o čia ano. Imdama šį romaną į rankas tikėjausi nepaprastai graudžios istorijos, daug gyvenimo pamokų, jautrių veikėjų ir daug šilumos. Ir viskas pasisuko kiek netikėtai, taip netikėtai, kad manyje prabudo žmogus, koks buvo prabudęs skaitant kitą knygą prieš kelis mėnesius.
Trys seserys išsibarsčiusios po pasaulį, kiekviena iš jų su savo skirtingu požiūriu į gyvenimą. Džinė susituokusi su plastikos chirurgu ir gyvena Kalifornijoje, Rouzė turi paauglę dukrą ir gyvena nelaimingoje santuokoje, o Beatrisė turi šunį ir vestuvinių salonų verslą, jai puikiai sekasi. Gyventų jos ramų gyvenimą, tačiau miršta jų vaikystės auklė Mėja ir palieka testamentą. Trys dukterys, jų tėvas ir Rouzės dukra susiburia kartu ir sužino apie laiškus, kurie mįslingai dingo, nors visi skaitytojai jau pirmame skyriuje sužino, kad juos paėme ne kas kitas, o mama Marta.
Ūch, prisimenu save, kai skaičiau Taros Westover „Apšviestoji“ ir mintyse pagalvojau labai labai blogų dalykų... slapta tikėjausi, kad Taros tėvas mirs. Užsimuš avarijoje. Ar dar kas jam nutiks. Skaitydama šį romaną to paties tikėjausi nutiksiant Martai... Nežinau, ką tai pasako apie mane, kaip apie žmogų, nes šiaip aš niekada blogo niekam nelinkiu, bet čia personažas, toks škykštus ir visiems kenkiantis... lyg parazitas, ėda ir ėda... visą knygą galvojau, svarsčiau, iš kur tokių žmonių atsiranda? Liūdna vaikystė? Pati pažįstu žmonių, kurie vaikystėje kentėjo nuo tėvų, bet patys taip nesielgia. Pasimoko kai kurie žmonės, kai kurie ne.
Marta buvo ta veikėja, kuriai neįtiko niekas, ji nemokėjo pasakyti gražaus žodžio, ji kankinosi, kai reikėjo auginti vaikus, o po to pavydėjo vaikų meilės auklei, jai reikėjo nuolatinio garbinimo (nors nebuvo už ką) ir ji dirbo akušere visą gyvenimą. Priimdinėjo naujagimius ir gelbėjo gimdyves. Koks kontrastas – rūpinasi svetimais vaikais, o savus palieka. Ir taip vyksta nuolat, ne vieną ir ne du kartus. „Jai manęs reikia.“ – lyg savai dukrai gali reikėti mažiau. Skaičiau, pykau, iš dalies supratau, bet vis tiek pyktis atslūgo sunkiai.
Šiaip romanas kaip romanas – visi turi savų paslapčių, visi vieni su kitais nesikalba ir taip prisidaro dar daugiau problemų. Vienos šeimos istorija, nebuvo nieko itin netikėto, graudintis irgi nesigraudinau (o tai keista, man mažai reikia). Vis tiek istoriją suskaičiau su malonumu, įdomiai sudėliotas siužetas, vietomis painoka, bet juk tam smegenys ir skirtos, kartais pamąstyt. Moteriška, vietomis šilta ir jauki, kitomis jau visai atvirkščiai... bus vietos pasipiktinti, ir nusišypsoti. Subalansuota, kad neatrodytų, jog viskas čia tik negerai.
Leidyklos dovana.
