Pasakysiu paslaptį: daug sunkiau yra rašyti arba apie labai patikusias knygas, arba apie tokias, kurioms yra užkelta kartelė, nei apie nepatikusias. O šiai knygai yra užkelta itin aukšta kartelė.
Istoriniais faktais paremtas romanas pasakoja apie Martą Skowronską - vergę, skalbėją, mylimąją, caro Petro I meilužę, o po to žmoną ir Aleksandro Menšikovo meilę, mums ko gero geriau žinomą, kaip Jekateriną I, Rusijos imperatorę. Istorija tiesiog pinta perpinta, tiek daug visko įvyksta... Jekaterina jau sena, o veiksmas šokinėja - tai ji mirties patale, tai keliaujame su ja prisiminimais nuo pat pradžių... Kur viskas prasidėjo...
Buvo labai įdomu. Sabaliauskaitė išties literatūrinio meistriškumo pavyzdys, kuriuo turėtų sekti dauguma rašytojų. Jos išsireiškimai, sakinių formulavimas ar žodyno pasirinkimas - viskas atrodo apskaičiuota ir vietoje. Kai kuriems, esu tikra, kliūna ir klius keiksmažodžiai. O jų čia ohoho kiek, visa knyga pagardinta. Ir su paaiškinimais, jei kartais nežinot, kur pyzda randasi. Čia, ko gero, kaip kiekvienam skaitytojui priimtina.
O šiaip čia daug kontrastų kontrastėlių - alkoholikai rusai ir blaivūs lietuviai, nevalos rusai ir tvarkingi lietuviai. Stipriai pabrėžiama ne vieną kartą, suprantu kodėl. Ir tuo pačiu... Šiek tiek perspausta. Vakarai ir Rusija. Religijų skirtumai. Be visų kontrastų, kad ir kaip būtų skaudu, radau daug visko, ką galima pritaikyti šiems laikams.
Patiko meilės linijos, taip kaip viskas klostėsi. Nelabai protingi, bet labai vaisingi vyrai, o moterys stiprios, aršios, kovojančios bent jau tyliai ar bent tiek, kiek gali sau leisti. Mokančios elgtis taip, kad gautų savo, o ir vyras būtų patenkintas.
„... Rusijoje tebegarbina kvailius, nes protingų — bijo... Šalia protingų jie jaučiasi nesaugiai ir stengiasi juos kuo greičiau sunaikinti. Todėl gudriausieji visad apsimeta truputį kvaili, kad nenugąsdintų liaudies.“
Istoriniais faktais paremtas romanas pasakoja apie Martą Skowronską - vergę, skalbėją, mylimąją, caro Petro I meilužę, o po to žmoną ir Aleksandro Menšikovo meilę, mums ko gero geriau žinomą, kaip Jekateriną I, Rusijos imperatorę. Istorija tiesiog pinta perpinta, tiek daug visko įvyksta... Jekaterina jau sena, o veiksmas šokinėja - tai ji mirties patale, tai keliaujame su ja prisiminimais nuo pat pradžių... Kur viskas prasidėjo...
Buvo labai įdomu. Sabaliauskaitė išties literatūrinio meistriškumo pavyzdys, kuriuo turėtų sekti dauguma rašytojų. Jos išsireiškimai, sakinių formulavimas ar žodyno pasirinkimas - viskas atrodo apskaičiuota ir vietoje. Kai kuriems, esu tikra, kliūna ir klius keiksmažodžiai. O jų čia ohoho kiek, visa knyga pagardinta. Ir su paaiškinimais, jei kartais nežinot, kur pyzda randasi. Čia, ko gero, kaip kiekvienam skaitytojui priimtina.
O šiaip čia daug kontrastų kontrastėlių - alkoholikai rusai ir blaivūs lietuviai, nevalos rusai ir tvarkingi lietuviai. Stipriai pabrėžiama ne vieną kartą, suprantu kodėl. Ir tuo pačiu... Šiek tiek perspausta. Vakarai ir Rusija. Religijų skirtumai. Be visų kontrastų, kad ir kaip būtų skaudu, radau daug visko, ką galima pritaikyti šiems laikams.
Patiko meilės linijos, taip kaip viskas klostėsi. Nelabai protingi, bet labai vaisingi vyrai, o moterys stiprios, aršios, kovojančios bent jau tyliai ar bent tiek, kiek gali sau leisti. Mokančios elgtis taip, kad gautų savo, o ir vyras būtų patenkintas.
„... Rusijoje tebegarbina kvailius, nes protingų — bijo... Šalia protingų jie jaučiasi nesaugiai ir stengiasi juos kuo greičiau sunaikinti. Todėl gudriausieji visad apsimeta truputį kvaili, kad nenugąsdintų liaudies.“
Vis tik buvo labai įdomu sužinoti daug ne tik apie imperatorių gyvenimus, bet ir apie labai stiprios moters pakilimą iš už skalbyklos kubilo... Buvo daug ir jautrių, skaudžių, juokingų ar net gana romantiškų vietų, bet vis tik man to cinkelio ar vieno krislelio kažko ir pritrūko. Šiaip knyga puiki, o rašymo stilius unikalus, kalba turtinga, labai lauksiu antrosios dalies.
